Kabalos mokslas atveria mums naują didžiulį pasaulį – dvasinį pasaulį, kuriame visas mūsų šiandieninis pasaulis yra tarsi mažytė smiltelė visoje pasaulių sistemoje.
Bet kaipgi pajausti šį dvasinį pasaulį? Taip pat, kaip tai vyksta šiame pasaulyje: gimęs kūdikis dar ničnieko nežino, jo pojūčiai dar neišvystyti.
Tačiau pamažu jis pradeda kaupti įspūdžius iš šio pasaulio, girdi ir pažįsta kažkokius garsus, mato kažkokius vaizdinius, pradeda skirti spalvas, supranta, kas šalta, o kas karšta. Viso to jis turi išmokti iš įspūdžių.
Iš pradžių jis tiesiog įsisavina savo jutimo organus: yra garsas – nėra garso. Po to kiekviename jutimo organe jis pradeda skirti įvairius pojūčius.
Žmogaus išsivystymo lygį rodo tai, kaip jautriai jis jaučia savo juslėmis. Muzikantui garsai pažadina visą pojūčių pasaulį. Dailininkas gyvena spalvų pasaulyje. Rašytojas jaučia kiekvieno žodžio atspalvį.
Ir visa tai palengva pasiekia žmogų. Mes esame kažkokioje realybėje ir ji pamažu mums atsiskleidžia. Ji dirba su mumis, vysto mus, formuoja mumyse gebėjimą ją pajausti.
Taip sudaryta materiali realybė, šis pasaulis, – ir tais pačiais etapais, pagal tuos pačius dėsnius, mes vystomės, kad atskleistume dvasinį pasaulį.
Yra ypatinga knyga, kuri palaipsniui leidžia mums pajausti dvasinį pasaulį, tuo pat metu jaučiant šį pasaulį.
Iš esmės, mes esame viename bendrame pasaulyje ir tik mūsų atžvilgiu jis dalijamas į suvokiamą ir paslėptą.
Kad atskleistume paslėptąją pasaulio dalį, turime tarsi kūdikiai imti betarpiškai jį jausti.
Štai tai ir atlieka ypatinga knyga – Knyga „Zohar“.
Daugiau šia tema skaitykite:
„Knyga „Zohar“ – vedlys į dvasinį pasaulį“