Knygos „Zohar“ skyrius „Vajišlach“, 16 punktas: „Laikantis save niekingu vergu geriau už tuščiagarbį, kuris dėl to netenka duonos“. Kalbama apie blogąjį pradą, nes jis nuolatos kaltina žmones, žmogaus širdyje ir noruose įsigali pasipūtimas. Žmogus pakelta galva eina paskui, kol blogis užvaldo jį ir įtraukia pragaran.
Ar mes irgi turime pajausti tokią būseną? Kaip kabalistai žino tai, jei patys nėra to patyrę?
Neįmanoma, kad žmogus kažką atrastų nepatyręs. Nejaugi visi turime pabuvoti pragare? Taip!
Kas yra pragaras? Kai įsisąmoninu blogį savyje, kuris valdo mane ir atskiria nuo Kūrėjo, tada mane kamuoja siaubingi pojūčiai, degina gėdos ugnis. Aš matau, kiek daug prarandu, ir kaip nieko negaliu su savimi padaryti.
Žmogus privalo tai pajausti. Tokia būsena būtinai turi aplankyti žmogų. Juk parašyta: „Žmogus negalės laikytis priesako prieš tai jo nesulaužęs“, „Nėra teisuolio žemėje, kuris prieš tai nebūtų nusidėjęs“.
Pasakyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir suteikiau Torą jam ištaisyti“. Visada pirmiausia turime atskleisti savo blogąjį pradą, įeiti, panirti į jį ir tik tada suprasime, kad tai – blogis.
Iš pradžių nematome, kad tai blogis, kaipgi kitaip galėtume į jį įeiti? Pradžioje jis traukia, blizga, švyti, atrodo geras ir nuostabus. Taip blogis apgauna žmogų.
Kalbama apie dvasiškai besivystantį žmogų, kuris „kapstosi“ savo sieloje ir stengiasi joje atrasti Kūrėjo davimo formą.
Tačiau jis privalo susipainioti ir iš šios painiavos nusileisti į būseną „pragaras“. Tokia būsena yra kiekvienoje pakopoje. Ir tik iš šios būsenos žmogus įstengs išsiaiškinti jame glūdintį blogį.
Visa, ką rašo kabalistai, remiasi jų vidiniu suvokimu. „Teisėjas sprendžia pagal tai, ką mato“. Visa tai knygos „Zohar“ autoriai patyrė patys.
Tikėkimės, kad visi pasieksime tokių būsenų, juk dvasiniame kelyje viskas turi atsitikti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Rojus ir pragaras – žmoguje“

„Apie gyvenimą, mirtį ir valios laisvę“

„Pradedančiųjų klausimai – 9“