Kartais pamokų metu žmogų užvaldo mintys apie įvairias kasdienes problemas, tarsi jas dabar būtinai reiktų išspręsti.
Sakydami „kasdienės problemos“, turime omenyje mūsų pasaulio problemas. Šios kliūtys, t.y. mūsų pasaulis, – tai sąlyga, padėsianti mums pakilti į dvasingumą.
Jei ne šios problemos ir sunkumai, pasireiškiantys mūsų pasaulio pavidalu, nebūtų virš ko pakilti.
Juk kas yra tie darbai, bankai, prekybos centrai, problemos su sveikata, su vaikais, žmona ir t.t.?
Tai ne dirbtinės mūsų pasaulio problemos, o dvasinės pakopos, nusileidusios žemyn ir stojusios prieš tave savo priešingybe.
Ši priešinga forma tik vadinama „banku“, „prekybos centru“, „sveikata“, „šeima“, „darbu“ ir t.t.
Iš tikrųjų tai aukštesnė pakopa, sukurianti sąlygas, padėsiančias kilti į dvasingumą, veržtis lyg pro tankų filtrą ar sietelį, – tai ir bus tavo pastangos.
Tu pamatysi, kad pats nesugebi to atlikti, kad tau būtina Šviesa, grąžinanti į šaltinį. Visas šias sąlygas mums ir sukuria aukštesnė pakopa.
Kai tik žmogus supranta, kad jam sunku, kad jis kurčias ir netrokšta dvasingumo, jam belieka atskirti savo dabartinę gyvūninę būseną (šį pasaulį) nuo taško širdyje, kurį paslėpė ir sukaustė mūsų pasaulis.
Tašką širdyje privalome ištraukti iš po gausybės žemiškų problemų ir minčių bei pakilti virš jų.
Jei žmogus suima save į rankas ir atkakliai skaito knygą „Zohar“, – ši painiava išnyksta.
Šviesa jį veikia. „Ko nepadaro protas – padaro laikas“. „Zohar“ šioje srityje ypač stipri. Reikia tik suteikti jai galimybę laisvai tekėti tavimi.
Skaitau kurią nors knygos „Zohar“ pastraipą ir nebenoriu prisiminti, kas buvo prieš tai. Praėjau tai ir viskas.
Tačiau kol skaitau, noriu patirti šią pastraipą visą, prisisotinti taip, kad ji užpildytų visas mano ląsteles. Tokie turi būti mano lūkesčiai.
Daugiau šia tema skaitykite: