
Jeigu žmogus stebi save iš šalies tarsi nepriklausomas psichologas, tai pamato, kaip Kūrėjas jį valdo.
Tada jis gali teisingai reaguoti, pats save valdyti, kelti tikslą ir panaudoti visus savo pradus, kad jį pasiektų.
Visada reikia stengtis įžiūrėti, kas ir kaip mane valdo. Būna, jog neįveikiami norai it viesulas įsuka mane, prieš šiuos norus keliu rankas ir pametu galvą.
Beveik pamirštu, kad jie atėjo ir užvaldė mane, ir kad jie – tai ne aš.
Ir visgi būtina likti teisėju pačiam sau, būtina kovoti už galimybę dvasiškai prasiveržti.
Aš susidorosiu, jeigu rasiu papildomą jėgą, esančią už materialių norų. O tą jėgą gausiu tik iš teisingos aplinkos.
Yra mano kūniškieji norai ir yra aplinka su žmogiškaisiais pinigų, garbės, valdžios, žinių troškimais.
Kad vystyčiausi dvasiškai, privalau būti už šio rato ribų, tam tikroje trečiojoje jėgoje, kilusioje iš dvasinio pasaulio.
Turiu tašką širdyje, bet to nepakanka – man reikia grupės, reikia mokytis, reikia knygų ir mokytojo.
Man reikalinga didžiulė jėga, kuri iš visų likusių norų, kartu su jais pakels mane į dvasinį pasaulį.
Nesiruošiu jų nepaisyti – tiesiog ant jų pagrindo, padedant naujai jėgai galėsiu įgyti teisingą kryptį.
Tokiu būdu tarp kitų mano norų atsiradęs taškas širdyje padeda man surasti naują aplinką – naują pasaulį, be kurio taip ir likčiau be nieko.
Daugiau šia tema skaitykite:
