Klausimas: Kodėl, skaitant knygą „Zohar“, taip sunku realizuoti jūsų patarimus ir nesiseka rasti šių savybių savyje?
Atsakymas: Patarimas tik vienas – tęsti toliau, kaip parašyta: „Stengeisi ir radai“ bei „Pagal kančias – atlygis“.
Vaikui augant bėga metai, susidedantys iš daugybės mėnesių, mėnesiai – iš savaičių, savaitės – iš dienų, dienos – iš valandų, valandos – iš minučių, o šios – iš akimirkų ir taip akimirka po akimirkos jis tampa vis didesnis.
Tam reikia laiko. Bet laikas dvasiškai vystantis – tai žmogaus veiksmų kiekis!
Mūsų pasaulyje dirbame 20 metų ir nekeičiame savo prigimties, o tik prisitaikome prie žemiškos tikrovės, kuri palyginus su dvasine, neturi jokios realios formos.
Bet mes susitaikome su tuo, kad lėtai augame materialiame pasaulyje, susitaikome su tokia realybe.
Mums atrodo, kad į dvasinį pasaulį galima įeiti be jokių pastangų – atverkite man jį ir aš įeisiu. Aišku, kad taip kalbame, nesuprasdami, jog įėjimas priklauso nuo žmogaus panašumo į dvasinį pasaulį.
Yra savybių panašumo dėsnis, ir kai tik sužinosi, kaip teisingai išnaudoti dvasinį pasaulį, tau leis ten įeiti. O kol kas, tau būtina atlikti reikiamą pasiruošimą.
Ir knyga „Zohar“ skirta tam, kad pačiu greičiausiu būdu imtum atitikti dvasinį pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Koks jis – knygos „Zohar“ pasaulis?“

„Perjunkite“ mane į dvasingumą“

„Kelionė į pojūčių pasaulį“