Nesvarbu, kaip jautiesi skaitydamas knygą „Zohar“: gerai, blogai ar išvis niekaip.
Tegul „Zohar“ įsilieja į tave ir ima veikti. Svarbiausia tęsti, kad ir kas man nutiktų.
Tai reiškia, kad pakylu aukščiau egoistinių įspūdžių, nekreipiu dėmesio į savo egoistinio noro pojūčius!
Baiminuosi, džiaugiuosi, esu nirvanoje, išgyvenu siaubą, susierzinimą ar painiavą – visa tai manęs nejaudina! Esu aukščiau to!
Nesvarbu, kad taip jaučiuosi, bet vis tiek tęsiu savo darbą. Viena nepriklauso nuo kito.
Pojūčiai yra mano egoizmo viduje, nore mėgautis, jame Kūrėjas tyčia su manimi taip žaidžia, o aš turiu kaskart pakilti virš šių pojūčių ir tęsti kelią, lyg nieko nebūtų nutikę: „Man nesvarbios nei tavo dovanos, nei bausmės – man reikalingas Tu pats! Ir neklaidink manęs visais kitais pojūčiais!“
Tik toks atkaklumas duoda rezultatų.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nebūna žemiškų problemų“

„Knygų knyga“

„Meilė viską keičia…“