Teisingas požiūris į pasaulį vadinasi „atspindėta Šviesa“, davimu.
Tą akimirką, kai mano santykis su pasauliu tampa davimu (tikru davimu, o ne tuo, kuris priimtas mūsų pasaulyje, kur gailestingumas visada egoistinis) , tuoj pat priešais save matau visišką tobulumą, Begalybės pasaulį, harmoniją ir amžinybę. Tai manyje, aš pradedu gyventi tobulame pasaulyje!
Mes nesuprantame, koks tai stebuklas, juk taip keičiame savo pasaulį! Mes ne tik keičiame tarpusavio santykius – mes keičiame save!
Nėra taip, kad iš blogų tampame gerais. Keisdami save, patenkame į kitą filmą ir pradedame gyventi visiškai kitaip!
Mes įpratome save keisti, veikiami aplinkos, pripratome duoti, kad gautume daugiau ir neprisidarytume priešų, bet tai tiesiog egoistinis prisitaikymas, kad geriau jaustumėmės.
O čia pirmą kartą sužadiname sau Šviesos veikimą.
Mes nežinome, kas tai yra. Tik kartais jaučiame, kaip staiga mus timpteli aukštyn, ir mes kažką suvokiame ir pajaučiame, kažkas atsiveria prote ir širdyje, arba atvirkščiai, užslenka juodas debesis ir nubloškia mus žemyn.
Taip leidžia mums mūsų pakopoje, dar neatskleidus dvasinio pasaulio (davimo pasaulio), kol kas tik iš tolo, pajausti vykstančius mumyse pasikeitimus. Todėl ši Šviesa vadinasi „supanti“, juk ji šviečia mums iš toli.
Bet remdamiesi šiais pavyzdžiais turime pradėti įsivaizduoti tikruosius mūsų pasikeitimus, kuriuos atlieka grąžinanti į šaltinį Šviesa, kuri formuoja iš mūsų kažką visiškai nauja.
Tai nėra paprastas Aš su nauju požiūriu į pasaulį, tai visiškai naujas žmogus. Tai jau ne aš!
Daugiau šia tema skaitykite: