Straipsnyje „Tauta“ Baal Sulamas rašo, jog gyvūnas nuo žmogaus skiriasi tuo, kad visiškai pasikliauja gamta, nes negali jos sau pritaikyti, o žmogus, apdovanotas minties galia, nelaukia, kol višta išperės kiaušinį, – jis sukuria inkubatorių, perintį viščiukus tarsi tikra višta.
Žmogus visur, kur įmanoma, siekia  pagerinti  savo būtį, vengdamas gamtos jėgų smūgių.
Jis stengiasi kuo greičiau ir su kuo mažesnėmis kančiomis rasti patogų būdą pasiekti norimą tikslą.
Tokį „inkubatoriaus“ vaidmenį atlieka ir kabalos mokslas, kuris padeda paspartinti dvasinį vystymąsi, kad nereiktų ilgai ir skausmingai laukti, kol tai įvyks rūsčiu natūraliu būdu.
Viso mūsų vystymosi tikslas – savarankiškai (nepriklausomai, laisvai) atsiskleidęs panašumo į Kūrėją pojūtis.
Žmogaus dvasinis „inkubatorius“ turi būti daugialypis, kad kiekvienas sugebėtų rasti ten savo vietą ir pasijusti tarsi rūpestingose motinos rankose.
Ten jis gaus tinkamą „maitinimą“, kuris pamažu vystys jį ir kels aukštyn.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aukštyn atvertos durys“

„Eikime geruoju keliu“

„Ar galima paspartinti išsitaisymą?“