Ką gi vadiname gyvenimu ar mirtimi? Kabalos moksle šios sąvokos apibrėžiamos tik kalbant susiliejimo su Kūrėju atžvilgiu.
Būsena, panaši į Kūrėjo, vadinasi gyvenimu, o priešinga Jam – mirtimi.
Todėl egoistiniai norai (klipot) vadinasi mirusiais, o „mirtini nuodai“ – tai jėga, skirianti Kūrėją ir kūrinį.
Mirtis nėra egzistavimo praradimas kaip kad stebime mūsų pasaulyje formos išnykimą (mūsų pakopoje).
Kadangi visa, kas sukurta, noras, keičiasi tik „atitolimo – suartėjimo“ su Kūrėju atžvilgiu, keičiasi tik kūrinio ketinimas duoti, o visur kitur, savo nore, nesikeičia, tad atitolinimas nuo Kūrėjo, susivienijimo su Juo praradimas, vadinasi mirtimi.
O susivienijimas su Kūrėju, davimo savybės įgijimas vadinasi „gyvenimu“.
Straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“ Baal Sulamas rašo, kad kabalos mokslas – tai priemonė, skirta atskleisti Kūrėją kūriniams šiame pasaulyje. Atskleisti Kūrėją reiškia savybėmis tapti panašiu į Jį.
Nors gyvename negyvos, augalinės ir gyvūninės materijos pasaulyje, tačiau žmogaus lygmenyje supanašėję su Kūrėju, juntame save ir savo egzistencija amžiną ir tobulą – kaip Kūrėjo.
Kabalos mokslas keičia mus tol, kol pakylame į kitą lygmenį, pakopą – tada matome, kad mes ne išnykstame, o keičiame savo egzistencijos lygmenį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ir tai ne gražūs pažadai!“

„Pajusti amžinybės alsavimą“

„Amžinasis gyvenimo apytakos ratas“