Klausimas: Kodėl turime taip ilgai laukti, gaudami tiek daug skaudžių, žaizdas paliekančių pamokų, kad galiausiai suprastume, koks gi kelias yra teisingas?
Atsakymas: Mes nelaukiame! Kiekvieną akimirką vystomės – žingsnis po žingsnio. Bet mūsų ego, noras mėgautis – tiesiog begalinis. Jis toks gilus – tai didžiulis kūrinys. Įsivaizduokite mūsų begalinę Visatą – o žmogaus noras milijardus milijardų kartų didesnis už ją.
Dabar turime pradėti save taisyti. Mano nore mėgautis yra tūkstantis savybių, kuriose privalau pajusti smūgius, kad sureaguočiau: „Oi!“
Po to prireiks dar tūkstančio smūgių, kad pasakyčiau: „Ai!“ Tai ne juokai, taip ir praeina visas mūsų gyvenimas.
Paskui reikia dar tūkstančio smūgių, kad nuspręsčiau: „Viskas, daugiau taip neįmanoma! Reikia kažką daryti.“
Kiekviena savybė turi keturis lygmenis (alef, bet, gimel, dalet). Ir kol nepasieks paskutiniojo, ketvirtojo lygmens – jausime smūgius, kentėsime ir nesusimąstysime.
Tarsi man skaudėtų kūną tai vienoje, tai kitoje vietoje, bet kentėčiau ir galvočiau, kad nebaisu, – kol galiausiai susivokčiau ir suprasčiau, jog reikia kažką nuspręsti ir daryti. Ir taip visais atvejais!
Bet taip ir turi būti, nes esame suformuoti iš sudėtingos, daugiasluoksnės medžiagos, besivystančios iš taško. Nėra pasirinkimo.
Paskui, išsitaisymo Pabaigoje, visa, kas patirta, susijungs ir suteiks tobulą suvokimą, pripildymą ir supratimą.
Daugiau šia tema skaitykite: