Mano gyvenime problemų per akis. Kartais net atrodo, kad viskas nusibodo, viskas prarado skonį.
Visa, kas gyvūniška ir žemiška, kol kas reikėtų atidėti į šalį ir išsiaiškinti, kas svarbiausia: kokie šiuo metu mano santykiai su aplinkiniais?
Aš juos niekinu, man jie nerūpi, tegul prasmenga skradžiai… Neigiami jausmai aplinkinių atžvilgiu ir yra mano blogio pradas.
Jis kyla iš sudužimo: kažkada mes buvome sujungti, o dabar, priešingai, esame visiškai nutolę. Šis atradimas itin svarbus, kaip tik jo man ir reikia.
Aš ne atmetu, o renku šiuos neigiamus momentus, rodančius, kaip nekenčiu kitų. Kaip šaunu, kad tai man atsiskleidė!
Taip, aš nekenčiu ir niekinu kitus, man nuo jų bloga, mes beprotiškai nutolę – nuostabu. Dabar turiu galimybę imtis išsitaisymo.
Ir štai aš einu jų link, dedu pastangas, mokausi, dalyvauju platinime, – kad tik pajusčiau nors menką ryšį, kad nusilenkčiau, kur tik įmanoma.
Jei jaučiu, kad šiandien neturiu jėgų net žiūrėti į savo draugus, tai imuosi kokio nors mechaninio darbo bendro reikalo labui, – kol palaipsniui negrįžtu į bendrą srautą.
Kiekvienas gali būti nublokštas į tokią būseną, iš kurios pats nepakils. Ir todėl jis tiesiog privalo gauti palaikymą iš savo grupės ir iš visos mūsų pasaulinės bendruomenės, lygiai kaip netekusiam sąmonės reikalinga pagalba iš šalies.
O grupės turi atpažinti tokius atvejus ir tuoj pat „nukentėjusiems“ teikti skubią profesionalią pagalbą – tarsi gydytojai gelbėti jų dvasinę gyvybę.
Tai darydami mes „neištriname“ blogio žmoguje, o suteikiame paramą, kad pažadintume jį ir atvestume prie viduriniosios linijos, kuri jį ir suformuos. Tada visas blogis taps gėriu.
Daugiau šia tema skaitykite: