Jeigu pasaulyje vyksta kas nors blogo, – tai reiškia, kad mums kol kas nepavyksta atnešti pasauliui ištaisymo.
Jeigu žmonės vis dar planuoja karus, naikinimą ir terorą, niekina vieni kitus, meluoja, stengiasi bet kokiomis priemonėmis uždirbti kitų sąskaita, – tai mes neištaisome pasaulio.
Juk jeigu Šviesa šviestų labiau, visa tai negalėtų įvykti. Žmogus būtų nepajėgus taip elgtis, gamta negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse nepateiktų mums tokių nepageidaujamų „siurprizų“.
Egzistuojame visa apimančioje gamtoje, bet pusiausvyra su ja priklauso nuo mūsų, nuo žmogaus lygio.
Todėl tarp studijuojančiųjų kabalą, susijungę stipriu ryšiu, turime suformuoti didžiulį dvasinį indą (kli), kad žmonės visame pasaulyje pajustų šią galybę ir būtų priversti tarpusavyje susivienyti.
Kaip tik taip viskas ir vyksta. Juk iš kur mums ateina įvairiausios mintys ir norai? To nežinome, bet jos kyla iš vidaus, pereina iš vieno pas kitą ryšio tinklu, esančiu tarp mūsų.
Gyvename ypatingu laiku. Baal Sulamas rašo, jog turime būti labai dėkingi Kūrėjui, kad gyvename tokioje kartoje, kuriai duota galimybė platinti kabalos mokslą, atėjusį iš amžių glūdumos.
Mes – pirmoji karta, galinti panaudoti jį ir pasiekti amžinybę, pakilti virš viso šio gyvenimo, išeiti už visų žemiškų apribojimų – į kitą plotmę, į dvasinį pasaulį.
Daugiau šia tema skaitykite: