Kelyje į dvasinį tikslą yra psichologinis barjeras. Jei noriu įgyti davimo savybę, neturiu klausinėti apie nieką, išskyrus, kaip duoti.
Ir tas davimas ne toks, kaip jį suvokia mano egoistinis protas ir mano šiandieninis noras.
Tai reiškia, kad neturiu reikalauti nieko to, kas man šiandien suprantama, – juk tai prieštaraus tikram davimui, dvasinei būsenai.
Kai pereisiu į šią būseną ir įgysiu dvasinę savybę, tai pradėsiu save tikrinti pasikeitusiais protu ir širdim – jausti ir suprasti davimo noruose.
Tačiau jei noriu suprasti apie davimą turėdamas egoistinius norus – nieko neišeis. Todėl pats pirmas etapas vadinasi „machsomo perėjimas“ (barjero, skiriančio nuo dvasinio pasaulio).
Tai reiškia davimo savybės suvokimą atsiribojant nuo visko, kas dabar vyksta mano noruose.
Todėl reikalauju savybės aukščiau savo proto: tenoriu žinoti, kaip šią savybę įgyti, tačiau ką ji reiškia – nežinau.
Neturiu su ja jokio ryšio, jokio kontakto, jokios galimybės patikrinti – priimu ją tokią, kokia duodama iš Aukščiau.
Atrodo, kad toks požiūris visai netinka rimtam, išsilavinusiam, protingam žmogui. Atvirkščiai!
Būtent tie, kurių išvystyti jausmai, protas ir visų su mumis vykstančių procesų supratimas, tikrina savo egoizmą ir mato, kaip stipriai esame nuo jo priklausomi, jo pavergti, todėl supranta, kad neturime kitos išeities, kaip tik pakilti virš jo, visiškai atsiribodami nuo šiandieninių savo norų, egoizmo ribojamų jausmo ir proto!
Todėl pamokos metu prašau tik Šviesos poveikio – nesvarbu, ką ji su manimi padarys.
Aš kaip kūdikis, kuris nieko nesupranta būdamas ant motinos rankų ir sutinka su viskuo, ką ji daro.
Turiu pasiekti tokį atsidavimą ir pasiaukojimą Aukštesniajam: prašau, pagydyk mane! Nieko daugiau nereikalauju, tik to.
Daugiau šia tema skaitykite: