Supanti Šviesa žmogų veikia tiek, kiek jis pats to trokšta. Šį dvasingumo troškimą jis gauna iš kabalistinės grupės.
Tai jo lygmens aplinka, iš kurios jis sugeria viską tarsi sėkla, pasėta žemėje. Pati sėkla – negyva. Ji atgyja tik pasėta žemėje. Be šios terpės sėkla tėra informacinis genas. Tačiau, kai sėkla dėl aplinkos atgyja, ją pradeda veikti saulė bei visos kitos gamtos jėgos.
Sėkla privalo būti susijusi su aplinka, kad bendra aukštesnioji jėga imtų veikti ją.
Taip ir žmogus! Kas nesistengia būti tinkamoje aplinkoje tarsi grūdas, pasėtas derlingoje dirvoje, tas negali tikėtis poslinkių dvasingume. Tai turėtų žinoti kiekvienas.
Tiek, kiek žmogus gali priimti iš aplinkos, tiek jis gauna saulės ir deguonies, kurie pradeda iš jo auginti „medį“.
Ir tada šią jėgą jame pajus net tie, kurie tokių dalykų nepajėgūs matyti savo materialiomis akimis.
Kadangi mes visi kartu esame vieningoje sistemoje, jie pajus, kad mumyse glūdi tikras ir realiai apčiuopiamas dvasinis užtaisas – Šviesa indo viduje.
Daugiau šia tema skaitykite:
„Nuo taško iki Begalybės pasaulio Malchut“