Klausimas: Jeigu aš duodu ką nors savo sūnui, jis nejaučia gėdos, nes aš jį myliu. Tai kodėl mes turime pajusti gėdą prieš Kūrėją, jeigu Jis mums duoda?
Atsakymas: Sūnus, gaudamas iš tėvo, nejaučia gėdos todėl, kad priklauso jam ir jaučiasi jo dalimi.
Jis viską gauna iš tėvo sūnaus teisėmis ir viskas, ką jis gauna, – yra ne jo, o tėvo. Bet šitaip sūnus nesivysto savarankiškai.
Ši vystymosi forma vadinasi „gimimu“ ir „maitinimu“ – sūnus, būdamas mažas, viską gauna iš tėvo, iš suaugusio.
Bet po to vaikai suauga ir pradeda atsiskirti nuo tėvo, nori tapti savarankiški, jau nebenori gauti iš tėvų, kadangi tai įpareigoja juos likti jų valdžioje.
Ir tėvas jaučia, kad atėjo laikas atsitolinti nuo sūnaus, idant vaikai taptų nepriklausomi, suaugę ir galėtų tapti tėvais savo vaikams.
Todėl tiek, kiek yra nepriklausomi, vaikai atsiskiria nuo tėvo ir neima iš jo, o užsidirba patys.
Kūrėjas nori, kad mes taptume nepriklausomi, panašūs į Jį. Todėl Jis apriboja, paslepia Save – ir suteikia mums galimybę tapti tokiems kaip Jis, savo jėgomis, patiems užsidirbti šią tobulybę, didybę ir pripildymą.
Kitu atveju, viską gaudami iš Jo, mes liksime maži ir visas mūsų darbas tebus anuliuoti save prieš Jį, kad taptume maži, visą laiką prašyti.
Bet Kūrėjas nenori, kad mes liktume tokios būsenos. Todėl po to etapo, kurio metu mes, kaip mažiukai, mokomės iš Kūrėjo tapti tokiais pačiais kaip Jis, įgyjame nepriklausomybę.
Dvasinio vystymosi metu, netgi „gimimo“ ir „maitinimo“ stadijose, mes veikiame prieš savo prigimtį ir todėl šios pakopos jau yra mūsų nepriklausomybės lygmenys.
Visa problema sukurti kūrinį – suteikti jam savarankiškumą, kad jis būtų atsiskyręs nuo Kūrėjo. Juk neatskyrus nuo Kūrėjo nėra kūrinio.
Atsiskyrimas – reikalingas ir būtinas, tai visa mūsų esmė, kitaip mes nepasijusime esantys.
O kol kas mes net neįsivaizduojame savęs kaip sėklos Kūrėjo viduje…
Daugiau šia tema skaitykite:
„Atsakau į jūsų klausimus – 5“