Klausimas: Kaip galime siekti davimo, jei nejaučiame dvasinio pasaulio, nesuvokiame aiškaus tikslo, nematome jokių dvasinių objektų ir formų? Kaip aš galiu orientuotis, eiti pirmyn ir neapsirikti?
Atsakymas: Visa tai tiesa, jei kalbėsime apie išorinius dalykus. Tačiau dvasinis pasaulis vadinamas vidiniu pasauliu ir reikalauja vidinės pažangos, nes vyksta tik dėl mūsų vidinių pokyčių.
Pasirinkdamas aplinką, kuri mane veiks, aš kaskart renkuosi, kokie bus mano būsimi norai, pokyčiai. Nuolatinis savęs tikrinimas, judu pirmyn ar ne, remiasi tuo, kas mane skatina judėti.
Ar pajutau egoistinį pripildymą, pasitenkinimą tuo, kad kažką padariau, išgirdau pritarimą, pajutau pasididžiavimą savimi, daugiau supratau, aiškiau pajutau – ar judu pirmyn, nepaisydamas tuštumos visuose egoistiniuose noruose, ir pasiryžęs judėti stumiamas kitos jėgos, o ne pripildydamas šiuos norus.
Kas tai per jėga – nežinau! Tai davimo ir meilės jėga, kurią reikalauju man suteikti. Šios jėgos neįmanoma gauti iš grupės – grupė gali tik įteigti, kaip tai svarbu. O pati jėga turi ateiti iš Kūrėjo.
Ir kai staiga savyje pradedu jausti visą vidinę laboratoriją – man nebereikia jokių išorinių įvaizdžių.
Pradedu matyti, kaip visos savybės skirstosi ir ryškėja manyje. O tai, kas vyksta išorėje, man visiškai nesvarbu.
Dvasinį tikslą aš taip pat matau savyje – pastangose dirbti tik meilės ir atidavimo degalais! Aš noriu, kad mano norus pripildytų atspindėta Šviesa, o ne tiesioginis pripildymas, – davimas, o ne prisotinimas Šviesa.
Išeina, jog pašalinu visas dvejones: kur gi tas išorinis tikslas ir kaip aš galiu jį pasiekti?!
Juk dabar jaučiu, kad jis manyje, patikrinu ir įvertinu jį pagal tai, kuo pripildomas mano dvasinis indas, iš ko jis gauna gyvybinę energiją, ko laukia – sotaus pripildymo ar tik degalų darbui?
Tuomet nebejaučiu, kad dvasiniame kelyje man trūksta išorinių nuorodų ar aš blogai matau – visa tai yra manyje.
Kai žmogus savo dėmesį palaipsniui perkelia nuo išorinių parametrų į vidinius – tai ir yra tas perėjimas, kuriuo galima pasitikrinti, kiek priartėjai prie machsomo – ribos, skiriančios mūsų ir dvasinį pasaulius (lygmenis).
Juk žmogus ima valdyti save (manipuliuoti savimi) iš išorės, Kūrėjo padedamas, per grupę taip, kad gali dirbti ne tam, kad augtų pagal savo egoistinius kriterijus, – o aukščiau pažinimo.
Jis ima naudotis energija, kurios anksčiau neturėjo. Jo kūnas, mašina, ima dirbti savaime, lyg „amžinasis variklis“ – tai reiškia, kad jis jau pradėjo gauti davimo energiją, kuri tarnauja kaip degalai.
Daugiau šia tema skaitykite: