Klausimas: Aš studijuoju „Zohar“ kiekvieną dieną, tačiau nejaučiu nieko daugiau, tik savyje augantį norą. Ar aš judu teisinga linkme?
Atsakymas: Tai labai gerai! Jei diena iš dienos noras auga – nieko daugiau nereikia!
Keblumas tas, kad augantį norą, nors jis ir atneša nusivylimus, reikia vertinti kaip apdovanojimą. Juk noras, prisipildymo nebuvimas – tai pirmyn varanti jėga. Juk iš tuščio noro jaučiu, kad man nepakanka susiliejimo su Kūrėju, ryšio su Juo pajautimo, davimo savybės. Teisingas noras – tai jau atlygis. Juk mūsų pasaulyje turi užsidirbti prisipildymą, o dvasiniame pasaulyje tau reikia užsidirbti dvasinį indą, norą. Prisipildymas yra – imk! Į ką? Tai jau klausimas…
Šiuo metu aplink tave yra dvasiniai turtai: „briliantai“, „auksas“, „pinigai“ – viskas, ko tik galėtum panorėti. Tik neturi tam noro – todėl šių dalykų neatpažįsti. Tau atrodo, kad erdvė aplink tave – tuščia!
Viskas geriausia, ko tik gali panorėti –  yra. Tačiau tau tarsi užkimšo burną, surišo rankas ir kojas, pastatė priešais šiuos turtus ir sako: „Tai tavo!“ Tačiau kaip tai gali būti tavo, jei negali paimti… Būtina išsiugdyti norą, dvasinį indą, paruošti jį – tai viskas. Todėl atlygis – tai noras, siekis. Todėl tai buvo Šviesos sukurta.
Turime pakeisti savo suvokimą, požiūrį į atlygį ir bausmę. Mūsų pasaulyje noras, trūkumo jautimas – tai bausmė, o atlygis – prisipildymas, kuris mane nuramina. Juk esu malonumų troškime. Tačiau jei esu davimo nore ir turiu norą duoti – tai apdovanojimas. Kodėl yra toks skirtumas?  Dėl apribojimo. Juk gavimui yra apribojimas, o davimui nėra jokių ribų. Jei jau turi norą duoti – tau viskas atverta, tokiu mastu tau atsiveria viskas. Dėl davimo noro pradedi matyti atsispindinčioje Šviesoje viską, kas yra aplinkui, – prašau, imk! Taip palaipsniui, diena po dienos, „Zohar“ pakeičia mūsų matymą, minčių kryptį, formuoja naują požiūrį į gyvenimą, dvasinio augimo etapus.

Iš pamokos pagal Zohar, 2010-07-18

Daugia šia tema skaitykite:

„Zohar“ – tai dvasinis stiprintuvas

Prieš skaitydami knygą „Zohar“