Klausimas: Yra draugų, kurie po didelio pakilimo ir susijungimo ką tik pasibaigusio Megakongreso metu dabar jaučia atotrūkį ir abejingumą. Kaip jiems padėti?
Atsakymas: Tai geras ženklas, kad pasibaigus kongresui mes perėjome į naują būseną, – jei nuo aukštos viršūnės žmogus krenta į gilią duobę. Čia jam padėti galima tik dviem būdais: vidiniu ir išoriniu rūpesčiu.
Savo viduje turime rūpintis tuo, kad nieko nepaisydami ir toliau jaustume, jog esame vienas bendras kli, dvasinis indas.
Būtent tie, kurie krenta, išryškina savyje naują egoistinio noro sluoksnį, kuris dabar bendrai atsiskleidžia – mūsų visų bendrame pasauliniame kli. Jie yra šio naujo (storesnio sluoksnio, avijuto) noro nešėjai.
O mes, kurie neapsunkinami tokiu noru, norime pakelti save drauge su jais dar aukščiau, viename glėbyje – ir tada mes visi išlošime.
Mes atnešime ekraną ir atspindėtą Šviesą, o jie – noro jėgą (avijutą) ir kartu sukursime paruoštą kli, kuris leis mums pakilti.
Todėl būtent dabar, kai kongresas jau pasibaigė, galime pajusti didelį pasistūmėjimą pirmyn.
Bendro susitikimo metu tik susumuojami viso mūsų ankstesnio darbo rezultatai, o dabar, po kongreso, prasideda kitas vienijimosi etapas, kad kiekvienas panorėtų pakelti likusius.
Tai vyksta bendrame dvasiniame inde: vienas parūpina norą, kitas – ekraną, o po to jie keičiasi vietomis. Ir taip vyksta judėjimas.
Tai labai geras, naudingas laikotarpis, ir jokiu būdu jo negalima laikyti negyvu, laukiant kito kongreso!
Priešingai, šiuo laikotarpiu ir vyksta visas darbas bei tobulėjimas – pakylant virš kliūčių! O pats kongresas – tai nereikalaujantis darbo susijungimas.
Ten veikia bendras visų dalyvių pakilimas ir kiekvieno savęs anuliavimas prieš kitus. Ten gaunama jėgų būtent pakilimo laikotarpiui tarp kongresų.