Klausimas: Nejau mums negana įprastų kančių šiame pasaulyje – kad dar kenčiame ir siekdami aukštesniojo pasaulio?
Išeitų, kad pradėjęs dvasinį kelią žmogus padvigubina savo kančias?
Atsakymas: Taip, tu padidini savo kančias tam, kad greičiau šį kelią nueitum! O kaip dar tave pastūmėti pirmyn?
Bet mums nesiunčia kančių iš aukščiau, o nori, kad patys atvertume savyje meilės kančias…
Į šaltinį grąžinanti Šviesa sukelia mums meilės kančias, nukreiptas į šaltinį, – ir jų padedami veržiamės pirmyn, o ne kenčiame gyvenime tarsi nieko nesuprantantys, bėgantys nuo likimo smūgių, mušami gyvūnai.
Todėl iš aukščiau laukiama, kada pradėsime veikti. O mes galvojame: „Na, gerai, galima palaukti, kol iš aukščiau ateis pagalba ir viskas susitvarkys savaime“.
O kokia pagalba gali ateiti iš viršaus – tik materialaus pasaulio kančios, kurios privers mus judėti pirmyn!
Bet jeigu prisijungsi prie grupės, gausi dvasinių kančių ir imsi greičiau vystytis.
Tai dvasinės tuštumos pojūtis, meilės kančios. Ir tada nereikės tavęs ginti pirmyn įprastomis kančiomis.
Jeigu pats veršiesi pirmyn tokiu greičiu, kokiu tau priklauso pagal tavo prigimtinius dvasinius duomenis (rešimot), tai nereikės tavęs „vyti lazda į laimę“.
Tiesa, jeigu jau pakyli taip aukštai, kad susijungi su visomis kitomis sielomis, tai pradedi kentėti dėl jų, kaip mama kenčia dėl savo vaikų. Todėl mums atrodo, kad kabalistai irgi kenčia šiame pasaulyje.
Daugiau šia tema skaitykite:
Vadovas po knygą „Zohar“. Geras ir mylintis