Klausimas: Kas mane verčia laikytis su Kūrėju sudarytos sąjungos?
Atsakymas: Niekas neverčia! Tarkime, aš įsimylėjau merginą. Po mėnesio jos jau nebenoriu. Ką daryti? Man sako: „Tu privalai su ja būti visą gyvenimą“. Bet kodėl turėčiau?! Juk tai – melas, o ne širdies balsas.
Kaip su ja nugyvensiu visą gyvenimą, jeigu jau dabar jos nekenčiu?! Kodėl gi mes tuokiamės? Juk aišku, kad nepragyvensime viso gyvenimo meilėje, meilė – tai absoliutus melas!
Santuoka turi aukštesnę šaknį – tai kūrinio ir Kūrėjo sąjunga, pagrįsta ne kūniška meile, o aukštesniojo tikslo siekimu. O meilė – tai tarpusavio pagalba siekiant šio tikslo.
Suprasdamas šį principą, turiu pakilti virš noro mėgautis ir visą gyvenimą būti duodančiuoju. Aš nepasirašau, kad mylėsiu ją pačią visą gyvenimą, nes tai neįmanoma ir visiškai nuo manęs nepriklauso, ir apie tai netgi nekalbama. Aš pasirašau, kad Kūrėjas man bus visada Didis ir aš trokštu Jį atskleisti per šią sudarytą sąjungą. Todėl sakoma: „Vyras, žmona ir Kūrėjas tarp jų“. Kitaip santuokos nebus!
Man svarbus Šeimininkas, o ne vaišių stalas, stovintis tarp mūsų. Vaišės skirtos tik pirmam tarpusavio ryšiui užmegzti, kol dar nesuformavau aukštesniojo ryšio su Šeimininku, idant po to įgyčiau šį ryšį.
Kitaip tariant, sudarome sąjungą su Šeimininku ne tarpusavio meilės lygyje dėl gardumynų ant stalo, kaip kad vaikinas su mergina tuokiasi dėl gyvūninės tarpusavio meilės. Priešingai, mes vertiname vienas kitą, nes dėl tarpusavio ryšio pasiekiame aukštesniąją šaknį – aukštą dvasinį tikslą.
Dabar kyla klausimas: kaip išlaikyti šį tikslą? Tam yra grupė – tavo laidavimo vieta, gebanti duoti tau tikėjimo jėgą, kuri tau nuolatos bus it „degalai“. Vienas to nesugebėsi. Ir Kūrėjas tavęs nesulaikys, jeigu pats nesistengsi.
Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį
Daugiau šia tema skaitykite: