Kada žmogus išvysto savo tašką širdyje iki dvasinio indo, jis jame pradeda jausti paslėptąją realybės dalį.
Tada jis susitapatina su šia nauja jam atsiskleidusia pasaulių sistemos dalimi. Jis pasijunta gyvenantis joje ir ji jam įspūdingesnė negu materialusis pasaulis.
Jo dvasinio kūno – sielos – pojūčiai tampa stipresni, nei materialieji (regėjimas, klausa, skonis, kvapas ir lytėjimas).
Ir netgi jei kūnas miršta, žmogus nejaučia netekties, juk jau suvokia aukštesnę realybę – amžiną ir tobulą.
To mes ir siekiame. Todėl Tora ir vadinama „išlaisvinančiąja iš mirties angelo“. Kiek mes pakylame virš mūsų „duobkasio“ – mūsų egoistinio noro, tiek išsilaisviname iš pačios materialios mirties sąvokos.

Iš 2010 m. spalio 10 d. pamokos tema „Požiūris į kabalos mokymąsi“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas – tai susiliejimas su Kūrėju

Aš – amžinas

Pajusti amžinybės alsavimą