Klausimas: Kodėl jūs tvirtinate, kad mokslo vystymasis kenkia žmonijai? Juk be šiuolaikinių ryšio priemonių dabar negalėtume studijuoti kabalos.
Atsakymas: Mes negalime įsivaizduoti, koks būtų pasaulis, jei būtume vystęsi dvasiniu, o ne egoistiniu – mokslinio-techninio progreso keliu.
Viskas, ką bandome nuveikti per mokslą ir aukštąsias technologijas – tik niekinga kompensacija to, ką galėtume pasiekti savo dvasiniuose induose.
Tarsi lūžus kojai gaminčiau sau ramentus, o ne gydyčiau pačią koją. Tas pats ir su rankomis ar visomis likusiomis kūno dalimis.
Pasekmė – vietoje normalaus, sveiko kūno, kurį galėčiau išgydyti ir juo mėgautis, aš iš visų pusių apsunkęs tūkstančiais protezų, ir dar didžiuojuosi: žiūrėkite, kokias medines kojas aš moku pasidaryti!
Štai kaip atrodo visas mūsų mokslas ir jo pasiekimai…
Mes jį išvystėme iki savo egoistinės, žemiškosios aukštumos, bet nepanorome pakilti dvasiškai, nepanorome teisingai taisyti savęs.
Kai tik pradedame tai daryti, visi tie šiuolaikinio mokslo pasiekimai tampa mums nebereikalingi.
Kam tarpusavio bendravimui būtų reikalingas internetas, jei galėtume informaciją ir pojūčius perduoti tiesiai iš širdies į širdį, iš smegenų į smegenis be jokių apribojimų.
Mes paprasčiausiai nenorime susivienyti lyg vienas žmogus viena širdimi! O juk tada mūsų tarpusavio ryšiui nebereiktų visų šių laidų ir žinučių siuntinėjimų.
Iš 2010 m. spalio 21 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir kiti mokslai“
Daugiau šia tema skaitykite: