Kongrese pabandėme pereiti machsomą, gimti dvasiniame pasaulyje, įgyti naują jutimo organą ir pajausti tai, kas yra už noro mėgautis ribų. Toks suvokimas vadinamas išoriniu, nes jis nukreiptas į davimą.
Pamatėme, jog tai labai sunku. Priešpriešinis spaudimas iš karto atvėsino, „užšaldė“ mus. Ir štai jau nebenorime, galvojame, kad nepajėgsime: „Bet ką, tik ne tai, tik ne tikrąjį susijungimą, o per jį jau eitume į dvasinį pasaulį“.
Rezultatas – mūsų lūkesčiai neišsipildė. Egoizmas, Faraonas nubloškė mus atgal.
Dėl to pajautėme šiokią tokią neapykantą jam, atskleidėme savo priešą, pradėjome suprasti, kad nenugalėję jo negimsime. Priešas rastas ir mes vis aiškiau jį įžiūrime.
Dabar reikia atlikti dar keletą analogiškų veiksmų. Kas kartą jie įgis kitokią formą – juk dvasiniame pasaulyje niekas nesikartoja. Veiksmai tarytum tie patys, bet jaučiami naujai, ir esant kitai būsenai neatpažįstame ankstesnės.
Kalbame apie gimdymo sąrėmius, kurie hebrajų kalba vadinami cirim – taip pat, kaip durų vyriai. Motinos įsčios, kuriose esame, savo forma primena raidę mėm (ם). Mėm – tai Bina, kuri užrakina mus tarp dviejų durų. „Durys“ hebrajiškai – dėlėt. Kitaip sakant, mes esame tarp dviejų raidžių dalėt (ד), kurios sudaro raidę mėm (ם).
O gimti mums kliudo Faraonas – mūsų egoizmas, kurį Kūrėjas specialiai sukūrė taip, kad sudarytų priešpriešinį spaudimą, kol stipriai nepanorėsime, kol nenusipelnysime matyti ir jausti Kūrėjo, išorinės realybės, kol neimsime joje gyventi. Juk kitaip liksime neišnešioti, nesubrendę naujam pasauliui.
Išeina, kad Faraonas – tai geroji jėga. Ir nors mums jis atrodo it priešas, iš tikro jo pasipriešinimas formuoja mumyse pakankamai stiprų norą, idant atvertume gimdos „duris“ ir išeitume į išorę.
Mes pradėjome darbą, kuris išvaduos mus iš Faraono valdžios, ir aš labai džiaugiuosi tuo, kad mes pasiekėme šį etapą. Seniai jo laukiau.
Kuo didesnis nusivylimas, kuo didesnis pasipriešinimas, kuo gilesnė neviltis lūkesčiams nepasiteisinus, tuo geriau, tuo didesnė neapykanta Faraonui. Mes išgyvenome pirmuosius gimdymo sąrėmius. Dar keletas sąrėmių – ir gimsime šviesoje!
Spartinkime tempą – tai priklauso nuo mūsų darbo. Tegul jėga, su kuria veržiamės pirmyn, ir atgal mus stumiančio Faraono jėga susilieja į vieną lemiamą gimimo proveržį!
Iš 2010 m. lapkričio 12 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį
Daugiau šia tema skaitykite: