Kabalos studijos suteikia mums ryšį su Aukštesniuoju pasauliu. Atotrūkis tarp mūsų ir dvasinio pasaulio – tai bedugnė, barjeras, geležinė siena, kurios neįmanoma išjudinti ir tik Šviesa gali ją sudaužyti.
Todėl negalime susisiekti su Kūrėju, dvasiniu pasauliu kitaip nei studijuodami tikruosius pirminius šaltinius – RAŠBI, Ari, Baal Sulamo, Rabašo kūrinius. Tik taip mus pasieks grąžinanti į šaltinį Šviesa.
Turime nuolatos studijuoti jų darbus ir taip leisti Šviesai tęsti jos darbą.
Jūs pajausite, kad ta vienybė, kurią pasiekėme kongrese, pasklis nuo savo pradinio taško iki 10 sfirų ir bus pripildyta. Laukiu, kad kiekvienam kongreso dalyviui tai įvyks labai greitai.
Mes dar pajausime, kokį tarpusavio ryšį pasiekėme: vyrai, moterys ir net vaikai! Kiekvienas iš mūsų įgijo platesnį, įvairiapusį sudėtinį kli, kuriame jau gali paruošti save Šviesos gavimui.
Ir jeigu dabar, po kongreso, visi gyvensime viena tema, studijuodami pamokose kabalistų darbus, tai būsime susieti su juose slypinčia Šviesa.
Ir, be to, susijungsime su visais draugais, kurie tą pačią dieną, per 24 valandas, kartu su mumis mokosi tą pačią medžiagą. Niekas negali mūsų sujungti labiau nei kasdienis dalyvavimas pamokoje.
Taip kasdien pritrauksime vis naujas Supančios Šviesos porcijas – tai, kas užgimė tarp mūsų kongrese, tai, kam davėme pradžią, ta sėkla, kurią „pasėjome žemėje”, vystysis ir išaugins savo 10 sfirų. Jose mes ir pajausime Šviesą, atskleisime Kūrėją.
Mes jau labai arti to. Tai akumuliacinis procesas, kaip parašyta: „grašis prie grašio – ir sukaupiama didžiulė suma”. Ir tai, kad kongrese užgimė vienybė, kad mes tarpusavyje susijungėme – labai didelis pasiekimas. Būtent taip prasideda mūsų dvasinio vystymo naujasis etapas.
Iš 2010 m. lapkričio 11d. baigiamojo pokalbio kongrese
Daugiau šia tema skaitykite: