Mums atrodo, kad esame pasaulyje, kuris egzistuoja, kad jis tvirtas ir viskas jame pakankamai stabilu. Net nesusimąstome, kad viskas, ką matome ir jaučiame, yra trapu ir reliatyvu.
Žmonija visada manė, kad pasaulis iš tikrųjų egzistuoja, o žmogus gyvena jame. Šį požiūrį sustiprindavo tai, kad žmonės matė viską, kas juos supa: mūsų planetą, žvaigždes ir galaktikas.
Ir nors žmogus gimsta, gyvena ir miršta, tačiau visa tai pasilieka savo vietoje, nepriklausomai nuo laiko tėkmės. Kitaip tariant, viskas, kas mus supa egzistuoja mūsų išorėje. Ir taip žmonės manė tūkstantmečiais.
Bet štai ateina kabalos mokslas ir nepalikdamas akmens ant akmens visiškai sugriauna pamatus, ant kurių kūrėsi mūsų suvokimas. Pirmiausia, šis mokslas aiškina, kad viskas, ką matome priešais mus yra ne išorėje, o mūsų viduje, mūsų nore.
Vadinasi, jeigu tie žmonės, kuriuos matau priešais save, yra mano galvoje, tai ir aš pats esu ten. Kabala tvirtina, kad tai – teisingas požiūris, o visas dabartinis tikrovės suvokimas – apgaulingas.
Mums sakoma, kad neva užpakalinėje galvos dalyje yra projektorius, kuris visus mūsų pojūčius projektuoja tarsi vykstančius priešais mane vaizdus. Ir tokiu būdu matau ir savo kūną, ir viską, kas yra jo išorėje.
Kabalistai kalba mums apie tai visiškai rimtai ir pabrėžia, kad būtent dėl to, jog jaučiu reiškinius viduje ir matau juos esant išorėje, galiu pasiekti ypatingą pažinimą – galiu atskleisti Kūrėją.
Matau, kaip kiekvieną akimirką viskas aplinkui keičiasi, pradeda judėti. Tai vyksta priklausomai nuo mano besikeičiančių savybių. Tai reiškia, kad pats piešiu tikrovę.
Kabalos mokslas sako mums, kad be taško, vadinamo „aš“, visa kita – tai Šviesa, Begalybės Šviesa, kurioje aš būnu. Ši Šviesa turi vieną savybę: davimą ir meilę. Ir šios Šviesos fone matau savo savybes – priešingas jai.
Man atrodo, kad mano išorėje egzistuoja didžiulis pasaulis, kuriame viskas juda, tačiau visa tai projektuoja mano noras, mano egoizmas, įvairios jo savybės, kurios tarsi rentgeno nuotraukoje taip rodo mano vidinį paveikslą.
Ar galiu pakeisti tikrovę? Taip, galiu, bet su sąlyga, kad pasikeisiu pats. O tai jau labai rimta. Kitaip tariant, mano gyvenime yra šeima, darbas, didelis pasaulis, ir nors matau ir jaučiu, kiek aš pats ir viskas aplink mane pagrįsta, vis dėlto mano jėgoms visa tai pakeisti.
Juk jeigu imsiu keistis, tai pakeisiu pasaulį, nes žmogus – tai mažas pasaulis ir viskas yra jo viduje, o išorėje – tik nekintama Begalybės pasaulio Šviesa.
Taigi viskas priklauso nuo žmogaus, mano tikrovės suvokimas priklauso tik nuo manęs, o ne nuo kieno nors kito.
Iš 2010 m. lapkričio 23 d. paskaitos „Kabala tautai“
Daugiau šia tema skaitykite: