Mes esame Šviesos vandenyne ir mums reikia tik kli (indas, instrumentas), kad ją atskleistume. Tai tarsi kosminė erdvė, kuri mums atrodo visiškai tamsi.
Aš išeinu į atvirą kosmosą ir jau niekas nebeužtveria man saulės. Kodėl gi nejaučiu šviesos, kodėl viskas aplinkui juoda?
Todėl, kad šviesai nėra į kur atsimušti, ji nesusiduria su jokia kliūtimi. Reikia kažko, kas atsistotų priešais ją – ir tada mes ją pajausime. Pastatyk šalia savęs kosmose pertvarą – šviesa su ja susidurs, ir tu staiga pamatysi, kad ji yra!
Pašalinsi pertvarą – vėl nėra šviesos… Nes pačios šviesos niekaip nejaučiame, netgi materialios šviesos! Jeigu ne aplink žemę esanti atmosfera su visomis jos oro dalelėmis, nematytume šviesos, mus suptų tamsa – kaip mėnulyje, juk nėra kam sustabdyti fotonų, šviesos dalelių.
Todėl viena, ko mums reikia – tai kli Šviesai atskleisti. Ir pirmiausia, jis turi būti priešingas Šviesai, kitaip tariant, turi būti noras gauti, jei jau Šviesos prigimtis davimo noras. Tačiau be viso to jis turi atitikti Šviesą pagal veikimo prigimtį – t. y. turi būti „dėl davimo“.
Kai mūsų noras patirti malonumą įgyja ketinimą „dėl davimo“, jis taps indu Šviesai atskleisti.
Iš 2010 m. lapkričio 24 d. pamokos pagal knygą „Beit Šaar ha Kavanot“
Daugiau šia tema skaitykite: