Kai technika bejėgė

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Norime savo gyvenimą paversti geresniu ir patogesniu. Teisinga tendencija. Klausimas tik tas, ar prijungiame prie jo teisingą ketinimą? Ar su grąžinančia į Šaltinį Šviesa taisome „žmogų“ savyje?
Negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyje galime daryti ką panorėję – su sąlyga, jog laikomės pasaulio, savęs taisymo krypties. O jeigu ne, tai kad ir ką darysime, sukelsime problemas, karus ir nelaimes.
Žmonija visada vystėsi neturėdama kitos išeities, bėgdama nuo kančių. Kiekviena karta veržiasi pirmyn bėgdama nuo „vystymosi volo“, kuris tuoj tuoj pasivys ir sutraiškys kelyje. Žmogus priverstas bėgti pirmyn. Jis nieko nespėja, nežino dėl ko, bet visada skuba.
Tai vyksta pirmuose trijuose raidos lygmenyse: negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame. Taip bėgome ištisus tūkstantmečius.
Bet nūnai pasiekėme vystymosi ribą ir matome, kad mums nebėra prasmės ir priežasties lėkti pirmyn. Techninių galimybių – jūros, bet kam man jos? Nano technologijos mano paslaugoms – bet kam to reikia?
Kuriam galui man visas šitas internetas? Ką jis realiai duoda? Jis tik parodo man, kad esu tuščias ir užsiimu kvailystėmis. 99 procentus „deramo“ informacijos srauto sudaro nelaimės, kurių pasaulis norėtų atsikratyti, paskalos ir niekalai. Ir ką gero čia duoda mokslas?
Jeigu į visą tai žvelgsiu iš raidos tikslo pozicijos, pamatysiu labai gerą priemonę, kuri efektyviai atskleidžia man vidinę tuštumą.
Reikia tik suprasti, kad mūsų problema nėra techninio pobūdžio. Galima vystyti technologijas, bet mes kone atsirėmėme į barjerą – klausimą: „Kam?“ Žmogui šito reikia, štai ir viskas.
Mes šito neįžvelgėme hipių laikais, nors jau tada žmogus klausė savęs: kam man reikalingas visas šitas progresas? Kokia iš jo nauda? Jis išterlioja, užbraukia mane, daro iš manęs mašiną. Šis mechaninis gyvenimas man nieko nesuteikia. Gimti, užaugti, atidirbti, numirti – štai ir visa formulė.
Žvelgdamas į gyvenimą tokiu kampu, žmogus praranda bet kokį norą ir gyvena priverstinai. Ir jeigu jame nesivysto žmogiškoji pakopa, technologijų vystymas taip pat liaujasi.
Net jeigu susitvarkome su kultūra ir auklėjimu, mums vis dar reikia gilesnių rezultatų, reikalinga esmė, žmogiškumo grūdas. Mumyse pabunda rešimot ir atskleidžia neužpildytą norą, tuštumą, kurios nepripildys jokie interneto įtaisai ir visa pasaulio technika.
Kodėl mums taip sunkiai sekasi spręsti šią problemą? Nes technologiniai laimėjimai sukuria iliuziją, kad ir „žmogų“ savyje galėsime lygiai taip pat lengvai modernizuoti: padaryti geresniu, laimingesniu. Bet tai netiesa. Mes neišsiversime be aukštesnės, dvasinės jėgos. O visos „žemiškosios“ žmogaus taisymo priemonės, žinoma, patirs nesėkmę.
Taip bus tol, kol žmonija šito neišsiaiškins ir nepakeis situacijos.

Iš 2010 m. gruodžio 12 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Su Kūrėju nepasiginčysi

Meskite šalin savo ramentus!

Mūsų pasaulis – tik koridorius į dvasinį pasaulį

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>