Klausimas: Jeigu mes egoistai, vadinasi, bet kuris davimo noras – tai iliuzija?
Atsakymas: Visiška iliuzija, absoliutus melas. Jei galvoju apie ką nors, tai galvoju apie save, pridėdamas prie to pseudoryšį su kitu asmeniu. Iš tikrųjų šito nėra, nieko kito nėra. Visi mano jausmai ir įspūdžiai pasilieka mano nore ir tik esant šiai sąlygai galiu veikti.
Klausimas: Tai kodėl mes sėdime čia, tikėdamiesi, kad panorėsime duoti? Kaip galėjo mums užgimti panašus noras?
Atsakymas: Tai atsitinka todėl, kad mūsų noras geba jausti save gilumoje, o iš išorės jausti save taip, tarsi tai ne jis, o kažkas kitas.
Nesudužo nieko, išskyrus mintį, ketinimą, o įsivaizduojame, kad visi mes susiskaldę ir atsiskyrę. Pats noras sudužti negali – sudužo ketinimas, vienybės pojūtis. Ir todėl mums kyla iliuzija, tarsi bendras Kūrėjo sukurtas noras yra suskirstytas, sudaužytas, suskaldytas į daugybę dalių. Ši iliuzija kyla pačiame nore.
Mes turime vidinius kelim: „šaknį“, „sielą“, „kūną“ – juose jaučiu savąjį „Aš“. Taip pat yra išoriniai kelim: „įsivilkimas“ ir „rūmai“– juos jaučiu ne kaip save. Suplėšęs savo rūbus, nesuriksiu iš skausmo. Manęs supančios erdvės nejaučiu, nors tai irgi mano noras. Tiesiog jame iškilo štai tokie skirtumai, toks nejautrumas. Įsivaizduok: jei pajustum visus kelim tikru pavidalu, tai visa tikrovė būtų tau tavo „kūnu“ ir dar daugiau: kam nors brūkštelėjus vinimi per sieną, tu suriktum! Mūsų rūpestis – ketinimo nebuvimas. Ketinimas sugedo ir dabar mes nesiejame savęs su svetimais norais. Viskas priklauso nuo to, kas žmogui atsiskleidžia. Mūsų darbas – tik prijungti sau norus. Nors jie patys išlieka nepakitę, visas skirtumas glūdi ketinime: siekiame gauti ar siekiame duoti.
Iš 2011 m. sausio 26 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį
Daugiau šia tema skaitykite: