Klausimas: Koks ryšys tarp depresijos ir mūsų prigimties?
Atsakymas: Depresija – tai tuštumos pojūtis nore, kai noras yra, bet nėra kuo jį pripildyti. Tai pats ryškiausias mūsų prigimties atsiskleidimas. Nes, iš principo, Kūrėjas sukūrė norą, ir tas noras siekia pripildymo – tokia yra mūsų esmė. Jo sukurtas bendras noras, kuriame mes visi ir esame, arba kiekvieno iš mūsų mažytis noras, iš kurių jis susideda, reikalauja pripildymo. Kai šito pripildymo viduje nėra – kyla klausimas, kur jis yra. Jeigu jis yra kažkur šalia, bet ne jame, tada ištinka depresija.
Jeigu šito pripildymo nebūtų iš viso, depresijos nebūtų. Maža kokia ten tuštuma manyje? Iš kur žmogui, gyvenančiam kur nors Afrikoje, žinoti, kad jam trūksta nešiojamojo kompiuterio arba skalbyklės? Bet jeigu tavo vizijoje, tavo jutimuose atsiranda būsimo pripildymo jausmas, kuris galėtų būti tavyje, bet nėra – tada kyla depresija. Vadinasi, depresija – tai ne atsilikusio žmogaus savybė, o atvirkščiai, pažengusio. Ir kuo toliau, tuo daugiau bus depresijos, nes norai didėja, ir auga pripildymo nebuvimo suvokimas.
Mes matome, kad per paskutinius keturiasdešimt metų depresija vis labiau plinta žmonių visuomenėje. Šiandien tai svarbiausia problema. Be to, ši problema jau laikoma susirgimu. Ir ji plėsis, ir jos niekaip neįmanoma pažaboti. Artimiausiu laiku mums teks įteisinti narkotikus ir juos kiekvienam dalinti. Iš viso, mes sutiksime su bet kuo, kad tik nejaustume depresijos. Ir vis tiek jos įveikti nesugebėsime. Sulauksime to, kad žmogus matys „vaistą“ prieš save ir negalės jo išgerti, negalės vartoti narkotiko. Kodėl? Todėl, kad jis jaus, kad tai – ne atsakymas į jo klausimą, ne užpildymas jo tuštumai. Taigi, kova su depresija – tai pagrindinė žmogaus kova su savo tuštuma. Ir būtent ji stumia į priekį. Todėl pagal depresijos apimtų žmonių kiekį mes galime nustatyti, kaip greitai žmonija artėja prie blogio suvokimo. Ir niekas nepadės žmogui, išskyrus aiškų, griežtą, energingą įsijungimą į teisingą visuomenę. Tiktai tenai jis galės nuslopinti savo depresiją – be to, labai intensyviai: atjungęs save, atjungęs savo jutimus, pasinėręs į aplinką kaip į vandenį visa galva. Nėra kito vaisto – tiktai aplinkos poveikis. Tada atsiranda pripildymas, kuris, žinoma, akimirksniu sunaikins depresiją.
Iš 2011 m. sausio 28 d. 2 pamokos Berlyno kongrese
Daugiau šia tema skaitykite: