Religija – tai ne visuomeninis, o privatus kiekvieno reikalas. Žmogaus santykis su Dievu – intymi ir nuo visų saugoma paslaptis. Tegul tokia ir lieka. Primesti tam tikrą požiūrį į gyvenimą, jo prasmę, tikslą, aukščiausiąją jėgą (ar yra tokia, kokia ji, aš ir ji) – niekas neturi teisės, netgi tėvai savo vaikams. Tai išplaukia iš to, kad Dievas nėra nei jaučiamas, nei pasiekiamas.
Ypač nepriimtina, kai religija žmogui primeta pasaulėžiūrą. Pavyzdžiui, tvarkydama savo buitį, ji į savo lavinimo ir auklėjimo tinklą įtraukia tėvus ir vaikus – taip įpainioja vaikus ir paverčia juos savo adeptais nepaisydama jų valios.
Religija turi būti kaip klubas: kas nori, tas ir lanko. Jeigu įvairiausios politinės jėgos nesinaudotų religija visuomenei valdyti, iš esmės religija tokia ir būtų.
Bet politikams  naudinga manipuliuoti tikėjimu ir ugdyti žmonių priklausomybę – todėl susiformavo ne tikintieji, o religiniai-politiniai valdantieji, manipuliuojantys minia.
Be to, norinčiųjų iš tikėjimo užsidirbti netrūksta – jie tarsi aptarnauja tikinčiuosius, bet tai yra jų darbas. Religijoje neturėtų būti darbo, specialybės ar mokamos tarnybos.
Kabala – tai ne religija, o žinios, ji ne pardavinėja savo santykį su Kūrėju, o yra metodika, kaip atskleisti aukščiausius Gamtos valdymo dėsnius – todėl visi galime jos mokytis ir perduoti ją vaikams. Nes tai – žinios, ir tu tik mokaisi jomis pasinaudoti.
Kabala yra laisva nuo bet kokių veiksmų, apeigų ar reikalavimų besimokantiems. O išorinis kabalos ryšys su žydų tradicijomis išplaukia iš to, kad judaizmas susiformavo iš žemiškojo, o ne iš dvasinio kabalistinių žinių taikymo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Religija pasitraukia kartu su žmonijos vaikyste

Kabala ir religija

Kur religija, o kur kabala