Truputis istorijos: pinigai yra senovinis išradimas, aptinkama monetų, kurios buvo naudojamos net 650 metų prieš mūsų erą. Pirmiausia jie buvo vertinami pagal pačio metalo svorį ir vertę, bet palaipsniui pereita prie popierinių banknotų. Europoje XVII a. pradžioje jau naudojami popieriniai pinigai. Iki šiol pinigai lieka visų dėmesio centre, jie sukelia daugybę ginčų, pereidami iš rankų į rankas, ir tarnauja kaip žmonių jungimosi priemonė. Kodėl pinigai taip plačiai naudojami?
Yra tik Šviesa ir noras, kuriuos būtina susieti. Šis ryšys kyla dėl to, kad kiekvienas slepia savo egoizmą po ekranu, kuris vadinamas „apdangalu“ (kisufa). Iš šio žodžio ir kyla „pinigai“ (kesef). Jeigu turiu kuo uždengti savo norus ir todėl galiu juos teisingai naudoti, vadinasi, turiu ekraną, apdangalą, „pinigų“. Kaip šio reiškinio rezultatas, kaip dvasinės šaknies atspindys materialaus pasaulio šakose, mūsų pasaulyje egzistuoja taisyklė, kad bet kokiam gavimui būtina pastanga. Šis darbas ir sukuria noro apdangalą. Kiek aš esu pasirengęs dirbti dėl noro, tiek ir galiu jį užpildyti.
Senovėje žmonės dirbo tik už maistą. Kaip gyvūnai, kurie visą dieną ieško maisto ir gyvena gyvūninio kūno interesais: maistu ir giminės pratęsimu. Pinigai – tai pats natūraliausias dalykas. Net jei nėra pinigų ir žmogus yra su savimi, gamta arba Kūrėju, už savo norų patenkinimą jis vis tiek moka savo pastangomis. Juk jam visą laiką pabunda nauji troškimai, kuriems reikia stengtis sukurti ekraną, apdangalą. Todėl pinigų, ekrano poreikis iškyla tą pačią akimirką, kai atsiranda noras. Visą vystymosi istoriją žmonės nuolat mainėsi: „tu – man, aš – tau“, mokėdami, jei ne pinigais, tai bent jau šypsena, padėka, gerais santykiais. Negalima ką nors paimti nesumokant. Arba mes mokame savo noru, arba pagal prievolę, laikydamiesi visuomenės susitarimų, o jeigu to nedarome, tai aukštesnioji sistema be abejonės pasirūpins mūsų skolomis ir sugrąžins kas priklauso sumokėti pardavėjui.