Klausimas: Iš patirties žinome, kad dvasiniame kelyje būna pakilimų ir kritimų. Kas padės man nepabėgti iš kovos lauko?
Atsakymas: „Pabėgti“ nereiškia išeiti namolei. Ne, tu sėdi pamokose toliau, esi draugiškas ir geranoriškas su savo draugais, vykdai visus grupės nurodymus, dalyvauji budėjimuose, moki maaserą, nors iš esmės jau seniai pabėgai į kitą vietą savo mintimis ir jausmais. O galbūt įprotis būti grupėje tapo tau antrąja prigimtimi. Tai ir yra pabėgimas.
Fiziškai esi vietoje, tačiau mes sprendžiame ne pagal kūnus, o pagal troškimus ir ketinimus, o tavieji tikriausiai seniai nuplaukė už jūrų marių. Vadinasi, tu ne čia. Kitaip tariant, per pamokas tu neįdedi proto ir jausmų, norų ir minčių, kad nusipelnytum grąžinančios į šaltinį Šviesos. Štai ir išeina, kad tu pabėgai.
Kelerius metų trini čia savo kelnes, o paskui klausi: „Tai kur yra mano atlygis?“ Kitaip tariant, tavo egoistiniai įsivaizdavimai apie atlygį nė per nago juodimą nepasikeitė.
Tad žmogus turi tikrinti save: pabėga jis ar ne? Ir šis darbas vyksta nepertraukiamai, kiekvieną sekundę. Kaip Baal Sulamas rašo „Įvado į Mokymą apie dešim sfirų“ 18 punkte: svarbu nenukrypti nuo svarbiausio – nuo paslėptos Toroje Šviesos, kuri grąžina į Šaltinį.
Ir pirmiausia – pamokos metu. Juk netgi pasiruošęs, žmogus gali per pamoką mintimis pabėgti nuo tikslo. Jeigu penkias minutes laikei ketinimą, o paskui paleidai, tai visos trys valandos praėjo veltui.

Iš 2011 m. vasario 7 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbu kokybė

Prašymas netikras, atsakymas tikras

Nepakišk Kūrėjui savęs