Kiekvienam žmogui kyla savi norai ir jis stengiasi juos patenkinti. Bet yra žmonių, kurie prieštarauja, priešinasi norams. Tai irgi valdo Kūrėjas. Jis perstatinėja mus kaip figūrėles ant šachmatų lentos.
Neturime jokios valios laisvės, todėl nėra prasmės charakterizuoti žmogų: geras jis ar blogas. Ir nėra ko jam laukti kokių nors pasekmių, savo poelgių atgarsių: nei rojaus, nei pragaro, kad ir kas tai išvis būtų. Kaip sakoma knygoje „Zohar“: „Visi esame kaip gyvūnai.“
Ir iš tikro, kur tavoji valios laisvė? Net jeigu tau kyla jos iliuzija, tai tik dėl to, kad aiškiai nesupranti, ko norįs. Kūrėjas specialiai nustato tavyje tokius nurodymus, tokius valdymo signalus, kurie sukuria laisvų veiksmų viziją − ne daugiau.
Todėl įsisąmoninti, kad „Nėra nieko kito tik Jis“, reiškia visų pirma suprasti, jog esame sraigteliai didžiuliame mechanizme.
Nuo ko gi prasideda žmogus? Žmogus prasideda nuo valios laisvės. O kad ją pasiektų, žmogui reikia iki jos išsivystyti. Todėl iš pradžių žmogus tūkstančius metų vystosi savo egoizme, kuris valdomas Kūrėjo iš aukščiau, o paskui jame atsiranda „taškas širdyje“. Kitais žodžiais tariant, kyla dar vienas noras – papildomas, priešingas visiems kitiems. Jis suskaldo žmogų į dalis, kankina ir veržia.
Šis noras, žinoma, taip pat ateina iš Kūrėjo. Iš niekur daugiau jis negali atsirasti, tiesiog iš oro neatsiras. Juk žmogus – tai kūrinys. Todėl netgi taško širdyje atsiradimas dar nedaro mūsų laisvais – laisvais nuo Kūrėjo.
O nuo ko gi dar galima būti „laisvam“? Jeigu yra vienintelė Jėga, kuri visus valdo iš viršaus, tai mano laisvė gali būti tik gebėjimas šią jėgą neutralizuoti.
Kokiu būdu tai galiu atlikti? Be to, jeigu, tarkim, ją neutralizuosiu, kas tada iš manęs liks? Kokias jėgas turėsiu, kokį protą? Kaip rinksiuosi? Kas mane skatins veikti? Visiškai nesuprantama. Jeigu egzistuotų dvi jėgos, tai rinkčiausi vieną iš jų. O jeigu yra tik viena, vadinasi valios laisvės nėra? Tai kam gi tada viskas sukurta? Kad būtų galima šituos vabalėlius valdyti?
Ne, prasmė yra. Ji tokia: kūrinys, t. y. žmogus įvaldęs dvi priešingas jėgas ir varijuodamas tarp jų, ima pavyzdį iš Kūrėjo, perima Jo savybes, kopijuoja Jį ant savęs. Nuosekliai, kartas nuo karto, savybė po savybės, palaipsniui žmogus iš Kūrėjo perveda sau vis didesnį informacijos kiekį ir galiausiai visiškai prilygsta Kūrėjui.
Tada pagal tai, kiek žmogus panašus į Kūrėją, tiek savarankiškai pradeda save valdyti taip, kaip jį valdytų Kūrėjas. Ir netgi daug geriau.
Juk jame atsiranda tikslingai sukurtas noras: žmogus nori būti priešingas Kūrėjui. Bet vietoj to, perėmęs iš Kūrėjo programą, valdymo metodą žmogus pradeda teisingai save valdyti nepaisydamas savojo egoizmo.
Taip išeina, kad Kūrėjas sukūrė žmogų blogu. Taip ir pasakyta: „Aš sukūriau blogį. Ir kartu Aš daviau tau metodiką, kad ištaisytum šį blogį į gėrį. Tada tu tampi panašus į Mane ir laisvas, savarankiškai atlieki su savimi visus veiksmus.
Tavo rankose dvi vadžios: tavo blogoji egoistinė prigimtis ir tavo geroji altruistinė prigimtis. Imk, kopijuok Mane ir taikyk sau. Tada vadinsiesi Adam, iš žodžio „domė“ – panašus į Kūrėją.“
Taigi turime galimybę išsivaduoti iš Aukščiausiojo valdymo, nebūti marionetėmis ir nesakyti, kad „Nėra nieko kito, tik Jis“. Be Jo yra dar viena jėga – to žmogaus, kuris kopijuoja Kūrėją ir viską daro už Jį, jėga. Ir čia iš tikrųjų slypi valios laisvė, nes tada dirbame su dviem priešingomis kūrinio savybėmis: su egoizmu ir su davimo savybe.
Iš 2011 m. sausio 29 d. pamokos Berlyno kongrese
Daugiau šia tema skaitykite: