Nevalia „užmigti“ ir „nubusti“ Ištaisymo pabaigoje

Dvasinis darbas

Klausimas: Kiek suprantu, Kūrėjas žaidžia su mumis turintį tam tikrą tikslą žaidimą. Tačiau kiekvienas žaidimas turi savo pabaigą ir ar tai reiškia, kad maždaug po 200 metų šis žaidimas baigsis?
Atsakymas: Tikiuosi, kad jis pasibaigs anksčiau. Sakau jums visiškai užtikrintai, kad „žaidimą“ galime užbaigti per kelerius metus. Nėra jokių kliūčių.
Klausimas: Jeigu šis „žaidimas“ pasibaigs, ir mes bet kuriuo atveju ateisime ten, kur turime ateiti, ištaisysime savo sielą, tai koks gi skirtumas tarp kairės ir dešinės linijos? Ir kas bus, jeigu galiausiai pasirinksime kairės linijos kelią?
Atsakymas: Kūrimo tikslas − kad kiekvienas iš mūsų (bendrojo kli/noro mažas taškas) pasiektų tobulumą − tokį susijungimą su visais likusiais šio kli taškais, koks egzistuoja tobulo, sveiko organizmo ląstelėse.
Kad pasiektume šį tikslą, turime suprasti, pajausti, suvokti visą šią bendrą didelę sistemą, juk iš esmės mes vienas organizmas, kuriame esame sujungti vieni su kitais.
Netgi mūsų fizinis kūnas funkcionuoja dėl to, kad jį persmelkia tam tikras informacinis laukas. Juk tai yra ne šiaip limfinė, kraujotakos ar nervų sistema ir t. t., tai – tam tikra bendra informacinė sistema. Todėl neįmanoma, išgėrus migdomųjų tabletę užmigti arba užsišaldyti 200 metų, o paskui mane pažadintų ir aš atsidurčiau Taisymosi pabaigoje. Taip negali būti!
Turiu išvystyti savo protą ir širdį, gebėjimą suprasti, įsisąmoninti, suvokti. Juk negalime iš karto vaikui sugrūsti visų tų žinių, kurias jis turi gauti per 20 mokymosi metų. Ir lygiai taip pat nesugebėsime išmokyti džiunglėse užaugusio žmogaus to, ką jis turėjo palaipsniui gauti per keliasdešimt metų. Yra tokių pavyzdžių.
Kitaip tariant, kiekvienas žmogus turi nueiti savo asmeninį vystymosi kelią, palaipsniui atkakliai save auginti. Ir skirtumas tik toks, ar jį kiekviename žingsnyje gins iš paskos „su lazda“, ar jis judės į priekį savo noru.
Juk mūsų laukia tam tikri ištaisymo etapai ir kiekvienas iš mūsų privalo juos pereiti vieną po kito. Ir kiekvieną kartą aš – tarsi mažas vaikas, kurį tėvai verčia perskaityti dar vieną žodį, dar ir dar… Ir taip kenčiu, nes mane verčia mokytis, kol nesuprasiu, kad man vis tiek teks tai daryti.
Jeigu aš protingas, tai suprantu, kad galiu išvystyti savyje norą skaityti. Sakykim, žiūrėdamas į savo draugus, kurie jau išmoko gerai skaityti, imu gėdytis savo nemokėjimo ir manyje atsiranda noras juos „pasivyti“. Ir tada nebereikia jokių paraginimų − aš pats judu į priekį.
Čia ir yra skirtumas tarp kairiosios ir dešiniosios linijos: kančių kelias, kai tau iš visų pusių pasipila smūgiai ir „saldus“ kelias, kai esi teisingoje aplinkoje, kuri pažadina tavyje pavydo jausmą. Tu žiūri į juos ir pavydi to, ko neturi, o jie turi. Ir tai priverčia tave judėti.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 3-osios pamokos kongreso „We!“ metu

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepraleisk savo šanso…

Pilnas sankryžų kelias

Pavydėk Kūrėjui!

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>