Materialusis žmogaus vystymasis sustoja ir užleidžia vietą naujam etapui.
Šiandien visas mūsų gyvenimo sferas persmelkia nusivylimas. Problema tokio lygio, kad mes nežinome, kaip elgtis su vaikais. Juk pagimdėme juos geram gyvenimui, tačiau akiratyje nieko panašaus nenusimato.
Kam žmogui kinkyti save į šeimyninį vežimą, jeigu tai nežada gerų permainų? Juk neverta save pasmerkti tokiai sunkiai naštai šiaip sau.
Prisirišimas prie tam tikros vietos ar netgi prie tam tikros šalies taip pat jau lieka praeityje. Žmogus tiesiog nori geresnio gyvenimo. Kur yra tokia galimybė, ten jis ir pasiruošęs vykti.
Taip ištriname visas ribas, laužome visus apribojimus, nutraukiame visus praeities „apvalkalus“, kuriuose vystėmės tūkstantmečiais.
Ankščiau žmogui buvo aišku, kad jis priklauso tam tikrai liaudžiai, kultūrai, kad yra pririštas prie tam tikros vietos, prie šeimos, vaikų ir tėvų – prie visko, kas ankstesniais laikais buvo gyvenimo pagrindas. Iš kartos į kartą tėvai mokė vaikus savo amatų: kalvio sūnus laikui bėgant taip pat tapdavo kalviu, piemens – piemeniu. Vaikinas nuo pat pradžių žinojo, kad ves kokią nors merginą iš kaimyninių ūkių arba aplinkinių kaimų. Visas gyvenimas tekėjo pagal tokias taisykles.
Tačiau šiandien viskas pasikeitė, ir tai ne laikinas reiškinys. Visame pasaulyje žmonės atsisako ankstesnių kanonų. Mūsų egoizmas, mūsų vidinis noras, mūsų sąmonė labai greitai ir smarkiai transformuojasi. Į ką? Mes patys nežinome.
Malonumų troškimas rodo mums kelią, suardydamas visas ribas ir pertvaras, kurios laikė mus visuomenės priimtuose rėmuose. Mūsų laikais nebelieka nieko visuotinai priimto, savaime suprantamo. Viskas permaininga ir nepastovu. Kas man šiuo metu patogu, tas ir teisinga.
Žmogus pakilo virš apribojimų, kuriuose gyveno per visą istoriją. Šio proceso įkarštyje nesuvokiame mumyse vykstančių permainų masto. Sienos išnyko, žmonės pasiruošę bet kurioje šalyje jaustis kaip namuose. Norime ar ne, Žemė tampa bendra teritorija. Ir nors esame tik naujos „tendencijos“ pradžioje, vis dėlto ji negrįžtama.
Ir kartu mums atsiveria tuštuma – nauja, kokios dar nepažinojome. Jos niekuo neužpildysi, kad ir kur įsikurtume, kad ir kokių darbų imtumės. Pakilimas virš pasenusių apribojimų ir pasiruošimas naujoms vystymosi formoms vis tiek neleidžia mums užpildyti išaugusio noro, kuris ir pakėlė mus aukščiau senojo pasaulio tiesiai į permainų sūkurį. Jis reikalauja iš mūsų tokio didžiulio užpildymo, kokio niekur nėra.
Žmonija bėdoje. Arba ji atras naują užpildymo formą, arba jai teks raminti save alkoholiu, narkotikais ir antidepresantais. Būtent tai ir vyksta didėjančiais mastais. Iš tiesų tai ne išeitis, todėl ankščiau ar vėliau (geriau ankščiau) suprasime, kad atėjo laikas pakeisti materialųjį užpildymą dvasiniu.
Iš 2011 m. kovo 22 d. pamokos, tema „Vieningo auklėjimo principai“
Daugiau šia tema skaitykite: