Itin svarbus dvasinio darbo principas − kad jis vyksta prieš mūsų norą, ne taip, kaip egoistinis darbas šiame pasaulyje.
Juk kai esu verčiamas dirbti mūsų pasaulyje, pirmiausiai kruopščiai pasveriu, ar verta tai daryti.
Arba man ši veikla patinka, ir tada tai jau vadinama ne darbu, o nuotykiu, kelione, kai mėgaujuosi pačiu procesu. Arba tai kažkoks sunkus užsiėmimas, tačiau mėgaujuosi jo rezultatu – užmokesčiu, apdovanojimu.
Visada privalau matyti darbo teikiamą naudą, dėl kurios ir dirbu, ir kuri suprantama mano protui ir norams. Viskas priklauso tik nuo to, kaip vertinu laukiamą apdovanojimą, ir pagal tai rengiuosi įdėti savo jėgas.
Tačiau dvasiniame kelyje dirbame prieš savo norą – mūsų niekas nepalaiko. Todėl neturime jokios motyvacijos, „kuro“ veiksmams atlikti, kurie mums atrodo beprasmiški.
Suprantama, kad judame po truputį, nuo lo lišma (dėl savęs) eidami iki lišma (dėl davimo). Rambamas kalbėjo, kad „moterims, mažiems vaikams ir vergams“ – t. y. mums, kol kas esantiems tokiuose lygiuose, paslaptį (tikrąjį tikslą) atveria palaipsniui. Tai vadinama paslaptimis, nes žmogus dar negali įsivaizduoti, iš kur galėtų pasisemti energijos, motyvacijos darbui.
Tai neįmanoma lygiai taip pat, kaip kad negaliu skraidyti! Tai aukščiau mano prigimties! Todėl turime įveikti tokį ilgą vystymosi kelią, keisdami būseną po būsenos ir palaipsniui įgydami kažkokį naują supratimą, jausmą, ateinantį iš grąžinančios į šaltinį Šviesos.
Tai nevyksta natūraliu, racionaliu būdu, atvirkščiai: kuo daugiau jėgų įdedu, tuo labiau tolstu nuo tikslo – šitaip tai jaučiu! Ir tik išskirtinėmis, retomis akimirkomis man kartkarčiais staiga atsiveria, kad tik mano egoistiniam suvokimui atrodė, jog judu atgal, o žvelgiant iš norų duoti pozicijos, aš kaip tik judėjau į priekį. Taip einame pirmyn.
Iš 2011 m. balandžio 12 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“
Daugiau šia tema skaitykite: