Klausimas: Į ką turėtume remtis savo dvasiniame kelyje, kai jau aišku, kad esmė − ne žinios?
Atsakymas: Galime remtis tik į aplinką. Žinios nieko vertos, esu pasirengęs viską pamiršti. Kaip sakoma Talmude, žmonės meldėsi, kad pamirštų visa, ką išmokę. Noriu pradėti nuo švaraus lapo, kaip kūdikis, ničnieko neturėdamas.
Tegul iš galvos „išlekia“ viskas, ką sužinojau iki šiol. Tegul net širdis pasilieka tuščia – man nieko nereikia, noriu pradėti nuo nulio, netekęs viso turto. Tik taip galime tęsti kelionę, pradėdami kiekvieną dieną iš naujo.
Atrodytų, kad knygose tiek visko prirašyta: „Atmink, žinok, nepamiršk…“ Teisingai, bet iš tiesų žmogus tobulėja, kai yra pasiruošęs „virsti nuliu“, kai neįsiklauso į esamo momento balsą.
Tik aplinka lieka mūsų nepakeičiamas ramstis.
Iš 2011 m. balandžio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Atskleisti vieną – paslėpti du“
Daugiau šia tema skaitykite:
Priklausyti nuo aplinkos – tai būti laisvam nuo savojo ego!