Paprastai darome labai paplitusią klaidą, galvodami, kad mums reikia atskleisti patį Kūrėją. Mes laukiame: „Na, kada gi Jis atsiskleis?!“ – tartum svarbiausia, kad Jis pasirodytų.
Tačiau šito niekada nebus. Atsirasti turi apribojimas, mūsų noras paslėpti Jį nuo savo ketinimų mėgautis, nuo savo supratimo, kad turėtume galimybę dirbti su Juo tik su sąlyga, kad taip suteikiame Jam malonumą.
Tada mūsų indu tampa paslėptis – tikrasis davimo siekis, kuris vadinasi lišma. O šioje paslėptyje galėsime suvokti Duodančiojo pavidalą ir suprasti, kas gi tas davimas. Kadangi veržiamės tik davimo link ir neturime jokio kito įsivilkusio į mūsų norus malonumo, tai imsime suprasti, kas yra dvasingumas.
Kiekvienas norėtų atskleisti Kūrėją „tremtyje“. Tačiau kalbama apie tai, kad būnant tremtyje reikia kaip tik prašyti Jo paslėpties – ir patiems saugoti šią paslėptį, aukštinti ją. Visos pakilimo pakopos skiriasi viena nuo kitos tuo, kiek norime save išlaikyti, slėpdami save nuo atskleidimo ir atskleisdami save tik davimui.
Šiame santykyje su aukštesniąja pakopa, mūsų nore Jį paslėpti, kuriame Jo pavidalą. Dėl paslėpties gimstantis mumyse Kūrėjo didingumas leidžia mums Jį vertinti ir pajausti Jo formą. Kitaip tariant, Kūrėjo forma nustatoma formos svarba, kurią sugebame Jam suteikti.
Šį aiškinimą labai nelengva suprasti, tačiau jis jau tiesiogiai paliečia kūrinio ir Kūrėjo santykius dvasiniame pasaulyje…

Iš 2011 m. liepos  21 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Aš – Kūrėjo veiksmas

Kūrėjas – kūrinio viduje