Kuo skiriasi kūdikio, vaiko, paauglio ir suaugusio žmogaus supratimas? Juk jie gyvena tame pačiame pasaulyje ir jį mato tokį, kaip ir mes su jumis. Tačiau tai, kiek kiekvienas iš jų atskleidžia pasaulį, priklauso nuo jų pačių vystymosi – lygiai tiek jie gali savarankiškai veikti šiame pasaulyje. Kiek jie išsivysto, toks ir pasaulis jiems atsiveria.
Sakykim, iki kokių dešimties metų vaikas laikomas mažu ir tik pagal savo pojūčius ir supratimą įneša atitinkamą indėlį. Skirtumus tarp vaikų ir suaugusių supratimo „padengia“ aplinka, be to, abiem šio žodžio prasmėmis: ir paslėpdama nuo vaiko tokius dalykus, kurių jis kol kas negali teisingai suprasti, ir kompensuodama tai, ko jis pats nesugeba padaryti. Taigi vaikas iš pasaulio gauna viską, ko pats kol kas dar negali „uždirbti“. Lygiai taip pat vyksta su mumis dvasiniame darbe. Mes stovime priešais Kūrėją, Aukščiausiąją Šviesą, kuri yra absoliučioje ramybėje ir be kurios nieko daugiau nėra. Tačiau kol kas yra egzistuoja dengianti Šviesą paslėptis, kurios negalime atskleisti, tai ji užpildo visus mūsų darbo trūkumus.
O kada gi jau galime sakyti, jog žmogus yra „lo lišma“ (dėl savęs) būsenos, iš kurios ateinama į „lišma“ – dėl davimo? Tiktai tuomet, kai jis jaučia, kad neabejotinai esąs priešais Kūrėją, tačiau juos skiria tik tam tikras realybės vaizdas. Pastarasis yra piešiamas jo savybių, pojūčių – tai įsivaizduojamas pasaulis, žmogui atrodantis kaip realus: draugai, grupė, visa aplinkui – tai, kas kol kas skiria žmogų nuo paprastos Aukščiausiosios Šviesos, t. y. davimo ir absoliučios meilės savybės.
Juk kol kas jis neturi tokių savybių, bet sprendžia ir elgiasi atitinkamai pagal savo išsivystymo laipsnį. Tačiau jau turi pojūtį ir teisingą supratimą, kad „stovi“ priešais Kūrėją, kad yra atskirtas nuo Jo šio pasaulio vaizdu, per kurį ir „dirba“ su Kūrėju. Šis realybės vaizdas, iš esmės, susideda iš visų neištaisytų žmogaus savybių, kurios lyg „plaukai“ slepia ir saugo (kompensuoja).
Juk jeigu jam prieš akis būtų viskas atskleista, jis, žinoma, negalėtų rasti teisingo santykio su Kūrėju.
Taip turėtume vertinti savo būseną. Tik iš tokios „lo lišma” būsenos, kuomet esame įsitikinę, jog yra „lišma” (davimas), nors dar nesame ten, galime palaipsniui ateiti į „lišma”, jeigu nuolatos, atkakliai stengiamės atskleisti Kūrėją ir visus įvykius vertiname kaip galimybę, duotą iš aukščiau, idant ištaisytume savąją „lo lišma“ būseną ir pasiektume „lišma“.
Iš 2011 m. birželio 19 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį
Daugiau šia tema skaitykite: