Nuomonė (A. Ovruckij, pedagoginių mokslų kandidatas): Visuotinė krizė – tai pernelyg didelio vartojimo krizė. Besaikis vartojimas – destruktyvus procesas, masinis fenomenas, bendrai apibūdinantis visuomenę. Naujos moralės rėmuose geradariu laikomas ne darbas, o vartojimas.
Atsiranda „laimės“ kategorijos infliacija, laimė susiejama su materialiais faktoriais, o pavydas tampa mechanizmu, kuris verčia šiuolaikinį žmogų amžinai vaikytis nuolat išsprūstančių gyvenimo ir vartojimo normų.
Komentaras: Juk tai paskutinė evoliucionuojančio, augančio egoizmo stadija, nuo kurios jis amžiais nebeauga, o išeina į horizontalią persisotinimo liniją, o tada krenta, kadangi žmogus, besivaikydamas vartojimą, atranda ne prisipildymą, o tuštumą, depresiją.
Taip baigiasi paskutinė egoizmo vystymosi stadija, kuri sukelia žmogui mirties pojūtį, kadangi be malonumo, prisipildymo jis gyventi negali. Tokiu būdu mūsų civilizacija ateis prie būtinumo pakeisti savo požiūrį į aplinką iš gavimo į davimą, kadangi duodant galima gauti neribotą prisipildymą ir malonumą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelias į poapokalipsę

Ateities spindulys nūdienos tamsoje

Naujojo pasaulio abėcėlė