Vienas iš laikraščio „Tauta“ straipsnių vadinasi „Marksizmo kritika naujos tikrovės šviesoje“. Nežiūrėkime į marksizmą kaip į studijų nevertą praeities etapą. Faktiškai kalbama apie klaidą, kurią kartojame neįtikėtinai reguliariai.
Viską, kas šiandien vyksta pasaulyje, vienaip ar kitaip galime suskirstyti į „už“ ar „prieš“ Markso teoriją. Visos žmonijos santvarkos (nori ji to ar ne), ir liberalizmas, ir kapitalizmas, ir diktatūra, ir t. t., formuojasi ir rikiuojasi, vienaip ar kitaip siedamosi su šia teorija.
Mažų mažiausiai dalį savo skaičiavimų ir dėsnių Marksas išvedė iš žmonių visuomenės, kurios pagrindas – egoizmas. Nerasdami kitos išeities, ligi šiol vadovaujamės šiais dėsniais. Net kildami dvasiškai, mes kylame virš to paties mus jungiančio tinklo, kurį Marksas norėjo išsamiai aprašyti. Kitas klausimas, kaip jam tai pasisekė.
Savo darbuose Marksas norėjo paaiškinti, kad žmonės iš prigimties tarpusavyje egoistiškai susiję, kiekvienas veikia pagal tai, kaip jį žmonių visuomenėje formuoja išorinės sąlygos ir vidiniai ketinimai. Susumavę matome šios priešpriešos rezultatus. Jie priklauso nuo to, kokio stiprumo yra vidinis impulsas, verčiantis žmogų visą pasaulį naudoti sau, ir kiek pasaulis leidžia jam tai daryti.
Iš esmės, toks viso mūsų gyvenimo leitmotyvas. Žinoma, to pasekmė – nuolatinė kova tarp žmonių, tautų, valstybių. Visą gyvenimą ieškome, kaip išnaudoti artimą, išplėšti, apvogti, nugriebti ką nors sau.
Taigi, ilgus metus Marksas studijavo šią egoistinę žmonių tarpusavio ryšių tikrovę, kurios pasireiškimas, ekvivalentas – pinigai. Jis suprato, kad būtinas ypatingas procesas, kuris leistų žmogui pakilti nuo egoistinio išskaičiavimo prie altruistinio, kai atsižvelgiama į interesus, pasireiškia abipusis laidavimas, meilė ir t. t.
Markso darbuose randame klaidų arba paprasčiausiai jo nesuprantame, tačiau turime įsisąmoninti, kodėl net ir šiandien jo „Kapitalas“ toks populiarus. Šioje knygoje jis vadovaujasi statistiniais savo laikų pramonės duomenimis. Atrodytų, jie mažai siejasi su šių dienų realijomis, tačiau, iš tikrųjų, požiūris lieka toks pat – egoistinis. Todėl visos vėlesnės teorijos tik papildė Markso sukurtą bazę. Niekas negali jo paneigti.
Iš esmės, Marksas norėjo surasti teisingą formulę, teisingą pačios žmonijos sau formuojamą tarpusavio ryšio išraišką. Jis padarė tai, ką galėjo.
Štai ir šiandien mes analizuojame šį mus jungiantį tinklą, tačiau nesivadovaujame pasenusia versija, o kuriame naują, teisingą. Pasauliui teks pereiti prie naujos, integralios ekonomikos, atskleisti jos dėsningumus. Tuo tarpu, senoji ekonomika nustoja veikti. Visi metodai, bent kiek susiję su ankstesne ryšių sistema, nebeveikia.
Taigi, nenuvertinkime marksizmo. Tarybų Rusijoje bandė įgyvendinti visai ne jį, nors tuo pavadinimu dangstėsi. Iš tikrųjų, pati visuomenė nebuvo pasirengusi tokiai pertvarkai, todėl nieko iš tikrojo marksizmo ten nebuvo.
Turime išsivaduoti iš stereotipinio požiūrio į Marksą ir jo teoriją. Ji – originalus bandymas moksliškai aprašyti žmonių tarpusavio ryšius dabarties sąlygomis. Reikia gerai išanalizuoti tai, ką jis parašė ir apie ką nutylėjo. Ligi šiol neprisikasėme iki jo darbų potekstės, nors ji labai svarbi ankstesnei ekonomikai. Iš Markso dar yra ko pasimokyti.
Iš 2011 m. rugsėjo 1d. pamokos pagal laikraštį „Tauta“
Daugiau šia tema skaitykite: