Nuomonė (Journal of Personality and Social Psychology): dalinti pasaulį į „gerus – savus“ ir „blogus – svetimus“ – daugelio konfliktų šaltinis, įsišaknijęs žmogiškoje prigimtyje.
Beždžionės svetimas, kad ir tos pačios rūšies, beždžiones vertina lygiai taip pat, kaip žmonės – „atėjūnus“. Šių gyvūnų populiacijose susiformuoja įvairios socialinės bendruomenės. Informacijai „savas“ ar „svetimas“ migravusios beždžionės buvo jautresnės už grupės senbuves. Beždžionės, kaip ir žmonės, turi spontanišką polinkį į teigiamą savo socialinių grupių vertinimą ir spontaniškai neigiamai traktuoja „svetimus“, t. y. yra linkusios į išankstines nuostatas.
Panašu, kad prietaringa prigimtis senesnė už civilizacijos ir kultūros istoriją. Dėl šios priežasties apeliuojant į žmogaus kultūrą atsikratyti išankstinių nuostatų neįmanoma! Reali nepakantumo priežastis slypi ne kultūrų (tautiniuose, religiniuose, politiniuose ir t. t.) skirtumuose, o kur kas giliau: prietarai – mums ir gyvūnams būdingas bendras bruožas, instinktyvus elgsenos stereotipas, o ne kultūrinės evoliucijos pasekmė.
Komentaras: šios išvados dar kartą parodo, kad jokia visuomenės problema negali būti išspręsta mūsų esamame lygmenyje, o tik pakilus į kitą vystymosi pakopą. Tai įmanoma tik pasitelkus integralųjį ugdymą, nes jis iš mūsų būsimosios pakopos „Žmogus“ į dabartinę pakopą „gyvūnas“ pritraukia aukštesnę vystymosi energiją (Šviesą, or makif).
Tik pakilimas į aukštesnį vystymosi lygį išlaisvins mus nuo gyvūninių prietarų, o visi kiti bandymai pasiekti sutarimo, supratimo, lygybės – beverčiai. Reikia blaiviai vertinti save, bičiuliai.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pamokos apie naująjį pasaulį. Be žinių – nėra žmogaus

Prašau padaryti mane žmogumi

Viltis – auklėjimas