Žmonių rūšis vystosi nuo menko egoizmo link didelio. Seniau žmogus natūraliai suprato, kad reikalinga šeima, be to, kuo didesnė – tuo saugiau. Taip instinktyviai jis pradėjo jungtis su kitais, išeidamas iš barbariškos būsenos.
Šeimos augo ir virto gentimis, o paskui išsiplėtė tiek, kad anksčiau tolimi žmonės tapo artimais. Iškilo kaimai ir miestai, giminystės ryšys užleido pirmenybę platesniam dariniui – tautai, gyvenančiai savo šalyje ir saistomai bendro likimo, bendro mentaliteto.
Šeiminis ryšys taip pat išsaugojo savo stiprybę, išliko kaip egzistencinė būtinybė iki pat šių dienų. Tik paskutinius dešimtmečius sugriovėme šiuos rėmus, suteikdami žmogui tokių paslaugų, dėl kurių jis jau nejaučia būtinybės kurti šeimą. Taip iškilo šeimos institucijos krizė – juk santuoka nebesiūlo ankstesnės naudos. Priklausomybės tautai jausmas lygiai taip pat svarbus žmogui.
Tačiau vystomės toliau, ir šiandien, norim to ar nenorim, mums kyla naujas pojūtis, apimantis visą Žemės rutulį. Juk šiuolaikinės technologijos ir komunikacijos padarė pasaulį mažą ir prieinamą. Šiandien jį persmelkia tvirtėjantis tarpusavio ryšys, atstumai trumpėja, sistemos vienodėja, ir mes artėjame prie vienos visumos būsenos.
Taigi, jei anksčiau „šeimos“ sąvoka, nors ir susilpnėjusi, plėtėsi iki šalies ir tautų ribų, tai dabar ji apima visą žmoniją. Auga migrantų srautai, tautos maišosi, trinasi sienos – viskas šiandien juda ta kryptimi.
Ką tokiame kontekste galima pasakyti apie žydų tautą? Jos branduolys – kabalistų grupė, sukurta Abraomo. Šie žmonės nebuvo niekuo tarpusavyje susiję, išskyrus vieną vienintelį dalyką: kažkuriame savo vidinio vystymosi etape jie pajuto, kad vienybė yra Kūrėjo suvokimo įrankis.
Kiti Senovės Babilono gyventojai irgi siekė Kūrėjo, tačiau kitaip – jie statė Babilono bokštą, norėdami egoistiškai prilygti Jam. Šios ambicijos augo visos istorijos eigoje: „Mes patys valdysime savo gyvenimą, mes vadovausime prekybai ir pramonei, mes užkariausime kosmosą, mes, mes, mes…“
Tačiau kai kurie babiloniečiai jau tada norėjo suvokti gyvenimo esmę, o ne tik tenkinti save visokiais malonumais. Juk gyvenimo tikslas – suvokti gyvenimo esmę. Todėl, kai atėjo krizė ir Babilono bokštas sugriuvo, tie žmonės išgirdo Abraomą, suprato, kad yra metodika, leidžianti prasismelkti į esmę, atskleisti Aukštesniąją jėgą.
Štai šiandien mes atsidūrėme analogiškoje padėtyje. Vienetai iš dabartinių pasaulio „babiloniečių“ renkasi į Bnei Baruch grupę, kad atskleistų Kūrėją. Jie ir vadinami „Izraelio tauta“.
Be to, yra „materialioji“ Izraelio tauta – palikuoniai tų, kurie kažkada išėjo su Abraomu iš Babilono, iš pirmosios visuotinės krizės. Juose liko rešimot – nueito kelio „pėdsakai“, mes turime rūpintis jais. Juk kiekviename iš jų glūdi buvusio kilimo ir sudužimo „ženklai“.
Dėl tos pačios priežasties jų nekenčia tautos: viena vertus, suduždami jie perdavė davimo kibirkštis visam pasauliui, o kita vertus, visi jaučia jų unikalumą ir tamsą. Unikalimą – dėl kibirkščių, o tamsą –dėl dabartinės padėties.
Daug ką dar atskleisime kelyje, bet kaip bebūtų, šiandien atėjo laikas kreiptis į tautą – Abraomo mokinių palikuonis, Senovės Babilono išeivius. Kaip rašo Baal Sulamas laikraštyje „Žmonės“, jie turi patys savo aplinkoje pažadinti žmonių ryšį. Šis ryšys turi remtis tik vienu pagrindu – meilės artimui kaip sau principu. Žydų tauta iš pradžių buvo įsitvirtinusi ant tokio pamato, ar gali ji šiandien būti atkurta kažkaip kitaip? Visi bandymai terodo, kad be tokio pagrindo ši tauta panaši į riešutus maiše – yra pasiruošusi išsibarstyti ir pasklisti po visą pasaulį, pirmai progai pasitaikius.
Todėl, rašo Baal Sulamas, „vienintelė viltis – kruopščiai susikurti visaliaudinį auklėjimą, vėl atskleisti ir įžiebti natūralią tautos meilę, užgesusią viduje, vėl atgaivinti tuos jos raumenis, kurie mumyse nebeveikia jau du tūkstančius metų, panaudojant tam visas tinkamas priemones.“
Jei liaudis neatgaus savo pagrindo, jai, žinoma, nepavyks išlaikyti šalies sienų ir įsitvirtinti. Dėl to ir visas pasaulis nesutinka su žydų sugrįžimu į savo žemę – jis dar nejaučia, kad jie suvokia save kaip tautą, kuri privalo gyventi Izraelio žemėje. Žydai gali įsikurti bet kur, ir daugelis jų išvis dar nesuvokia priklausomybės ir ryšio su savo tauta. Šį trūkumą jaučia ir jie, ir visas pasaulis, kuris reaguoja atitinkamai.
Iš 2012 m. rugpjūčio 13 d. pamokos iš laikraščio „Auma“ („Tauta“)
Daugiau šia tema skaitykite: