Klausimas: XX a. viduryje radosi toks reiškinys kaip „švediška šeima“. Jos reikšmė dabar šiek tiek nublankusi. Švediška šeima – tai iš esmės juridiškai neįforminti tarpusavio santykiai. Švedijoje tada susidarė tokia ekonominė padėtis, kad įregistruoti oficialią santuoką buvo nenaudinga, ir daugelis žmonių gyveno šeimose, neįregistravę santuokos.
Jūs daug kartų kalbėjote, kad labai svarbu laikytis visų visuomenėje priimtų normų, kad iki galo įgyvendintume sąlygas: vyras ir žmona – viena visuma. Kodėl taip svarbu įforminti savo santykius, tegul net religiniu pagrindu?
Atsakymas: Žmogus – vis tik psichologinė sistema. Niekur nedingsi. Juk net religinė santuoka, nors mūsų bendruomenės toli nuo religingumo, kažkiek įpareigoja. Vadinkite tai, kaip norite: baime, prietarais, – bet ir jauni, ir pagyvenę žmonės į tai atsižvelgia.
Todėl aš už tai, kad prie santuokos prisidėtų bet kuri kultūra, bet kuri religija. Tai vis dėlto suteikia tvirtesnį psichologinį pagrindą – ne dvasinį, o būtent psichologinį, dėl kurio žmogus privalo laikytis santuokos reikalavimų. Mūsų atmintyje, pasamonėje egzistuoja tokios tamsios, užslaptintos vietos, kurios primena, kad santuoka buvo įregistruota dalyvaujant giminaičiams, daugybei žmonių, įforminta religine prasme, patvirtina, kad mes – šeima ir t. t.
Aš netgi šiam įvykiui suteikčiau daugiau viešumo – ne prabangos, kuri būtų susijusi su materialiomis išlaidomis, o žinomumo. Aš rodyčiau besituokiančias šeimas per vietinę televiziją, t. y. siekčiau tvirtumo iš esmės, kad kiltų kuo daugiau vidinių, psichologinių kliūčių skyryboms.
Iš 2012 m. liepos 8 d. pokalbio apie integralųjį auklėjimą
Daugiau šia tema skaitykite:
Meilė, šeima ir kūrimo tikslas
Trumpa integraliojo mokymo kurso apžvalga. Šeiminiai santykiai