Dabartinė pasaulio būsena daug baisesnė nei ją jaučiame, matome ir žinome. Visiškai teisinga, kad mums apie ją nepasakojama, kadangi politikai, ekonomistai nenori, kad kiltų panika. Jie negali atsakyti į klausimą apie krizę? Nėra atsakymo – nieko nepadarysi. Kam be reikalo panikuoti? Ir jie teisūs.
Bet mums reikia įsivaizduoti žmones, kurie kenčia bado, sausros, šalčio baimę, kuri nenuspėjamai slenka artyn iš visų pusių. Mums reikia bandyti įkvėpti visas gyvūnines pasaulio baimes – išgyvenimo baimes. Jos padės mums susitelkti ir išryškinti jėgą – supančiąją Šviesą (Or makif), kuri pereis per mus į pasaulį, ir viskas nurims. Visos šalys, visos visuomenės, visos tautos pradės bendradarbiauti, nes supras, kad tai vienintelis būdas atvesti pasaulį į pusiausvyrą, kad ne negyvoji, ne augalinė, ne gyvūninė gamta, o tik žmogus pažeidžia harmoniją, ir visa kita pažeidžiama dėl jo egoistinių veiksmų.
Mums trūksta nervinio virpulio, trūksta vidinės isterijos. Su ja būtų lengviau.
Bėda, kad mes atsijungiame nuo šio pasaulio ir bandome kažkur savo aukštesnėse sferose rasti ramų kampelį. Tai negerai. Būtina elgtis priešingai – rasti, iš vienos pusės, tikslo svarbą, o iš kitos pusės, vidines baimes, juk mūsų egoizmas maitinasi tik tuo. Baimė ir tikslo svarba – tai dvi galingos jėgos, kurios stumia mus iš nugaros (baimė) ir vilioja pirmyn (tikslo svarba). Jos mums padės susivienyti.
Būtina spausti save, kad pabandytume sugerti visus neigiamus pasaulio pojūčius, iškilusius dėl krizės, ir paverstume juos mūsų vystymosi jėga. Juk vystymasis vyksta pagal dėsnį „neigti neigimą“. Kol mes jaučiamės daugmaž normaliai, nepasieksime kitos būsenos. Tik kančios ar tikslo svarba, kai kenčiu nuo to, kad jos nejaučiu, verčia mus eiti.
Egzistuoja du kančių tipai: kančia dėl trūkumo ir kančia dėl dar neišsipildžiusios meilės pojūčio.
Iš 2012 m. rugpjūčio 18 d. pokalbio prieš Charkovo kongresą
Daugiau šia tema skaitykite:
Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis