Jeigu žmogus ruošiasi duoti ką nors kitiems nesipriešindamas, neįveikdamas savo noro, tai išeina tas pats, ką daro visas pasaulis, kaip priimta visuose tikėjimuose ir būdinga religiniam fanatizmui. Yra daugybė labdaringų organizacijų, kurios padeda žmonėms ligoninėse bei kitose situacijose.
Jų noras dera su jų veiksmais, todėl tik veiksmas vadinamas „davimu“. Juk veiksmas, ketinimas ir noras yra vienos krypties, nesusiduria su vidiniu pasipriešinimu. Taigi žmogus yra pakilios nuotaikos, gerai jaučiasi tikėdamasis kokio nors apdovanojimo šiame ar būsimajame pasaulyje.
O mes veikiame prieš savo prigimtinį norą ir viduje nenorėdami duoti bei mylėti artimą jaučiame pasipriešinimą. Iš pradžių atskleidžiame savyje tuščią erdvę, nejaučiame jokio siekio, traukos, jokio ryšio su davimu. Vis dėlto pradėję dirbti, pakilę virš viso to, išeiname į dvasinę erdvę.
Toks darbas iš tikrųjų duoda vaisių. Jis neatbukina mūsų, kaip būna laikantis fanatiškų pažiūrų, nes yra skirtumas tarp gavimo ir davimo. Juk mūsų vidinis noras – tai prigimtinis noras gauti, bet mes pakylame virš šio natūralaus noro ir siekiame davimo, ieškome aplinkos, kuri padėtų savyje suformuoti šią savybę. Tuomet mums būtina pritraukti Kūrėjo jėgą, kuri padės tapti duodančiaisiais nepaisant egoistinio noro.
Tad mums reikia aplinkos, reikia Kūrėjo, juk antraip nepajėgsime aukščiau gavimo iškelti davimą. Tuomet mes galėsime suformuoti savyje vidinę ertmę, kuri prisipildys Šviesos, bei imsime jausti ir suprasti visą aukštesnę dvasinę tikrovę.
Iš 2013 m. sausio 22 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį
Daugiau šia tema skaitykite: