Jeigu vienas tyčia, savo noru nusileidžia kitam, tokiu būdu jis auklėja savo partnerį. Tai veikia ir vaikų atžvilgiu, taip juos mokome nusileisti artimui.
Aš turiu parodyti, kaip labai stengiausi, kad atneščiau tau ledų, kokia tai didelė dovana. O tau reikia man parodyti, kad ši dovana yra dar didesnė: kaip stipriai tu ja džiaugiesi. Tada mano požiūris, patys ledai ir tavo noras pasidaugina, – ir dovana padidėja.
T. y. dovanotojas neturi kuklintis, o atvirkščiai – atskleisti, kaip stipriai stengėsi. O gavėjas turi atvirai parodyti savo džiaugsmą. Ir tai nebus apgavystė – tokia forma mes sujungiame savo norus ir viltis. Kai žaviuosi tuo, kokie skanūs yra ledai, aš konstruoju naują norą, kokio neegzistavo anksčiau ir kurio neturėjau.
Aš parodau, kaip mėgaujuosi tokiais skaniais ledais, kaip esu sujaudintas, kad kitas taip toli bėgo jų parnešti, ir šitaip išaukštinu mūsų ryšį. Visa esmė ne ledai, o tai, kad šiuo žaidimu daug kartų sustiprinau mūsų tarpusavio ryšį. Juk svarbiausia – geri santykiai tarp mūsų. Tu geriau mane pažinai, o aš tave, mes labiau suartėjome dėl tokio mažmožio kaip ledai.
Su šiais ledais išlošėme mūsų didžiulius troškimus ir artumo jausmą. Mes tai išvystėme patys, dirbtinai, tačiau juk natūralia forma egzistuoja tik mūsų egoizmas. Tai vadinama abipusėmis nuolaidomis. Suprantame, kad tai buvo tarsi žaidimas. Kažkas gali pasakyti, kad tai nieko neverta apgavystė. Tačiau tai – ne apgavystė, nes tokiu būdu mes sukuriame naujus troškimus.
Mes norime, kad taip atsitiktų, nors tai kol kas netiesa. Tačiau tuo reikalaujame, kad tiesa įsikūnytų tikrovėje – ir ji įsikūnys. Juk taip visada vyksta: jeigu vaikas vaidina suaugusįjį, tai juo ir tampa, o jeigu nevaidins, nemėgdžios, tai liks kaip gyvūnas.
Reikia imituoti gerus santykius. Tokiu žaidimu sukursime juos tikrovėje. Žaidimas – rimtas reikalas!
Iš 2012 liepos 25d. 40-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą
Daugiau šia tema skaitykite: