Klausimas: Kaip žmogus gali iš tikrųjų patikėti tuo, ką yra parašę kabalistai, jeigu jis kol kas neturi nei mažiausio supratimo apie tai, ką jie kalba?
Atsakymas: Niekas negali tiesiog imti ir patikėti. Tai Šviesa kol kas mus išlaiko tos būsenos, kurios esame, ir neleidžia pasitraukti. Žmogus ir pats turi pasistengti prisirišti prie grupės ir neleisti savo gyvūnui pabėgti. Bet galiausiai mes galime pasikliauti tik aukštesniuoju gailestingumu.
Tam, kuriam pasireiškė taškas širdyje, beveik nereikia jokių materialių įrodymų – tik tiek, kiek jų reikalauja ryšys su šiuo pasauliu. Jeigu nebūtume susiję su šiuo pasauliu, mums iš viso nereikėtų jokių įrodymų. Jeigu užsidegei dvasiniu siekiu, tavęs nebejaudina tai, kad pasaulyje vyksta krizė, geri ir blogi įvykiai, bei jų mokslinės prognozės ir moksliniai paaiškinimai. Tau nereikalingi jokie materialūs argumentai.
Tačiau, jeigu esi susijęs su pasauliu ir svarbi jo nuomonė, tai turi atsakyti sau į visus šiuos pašalinius klausimus ir dėl to būtina gauti patvirtinimus, kad visi šie pasaulio neramumai – vien tik tuštybė. Reikia suformuoti apsauginę pertvarą nuo išorinio pasaulio ir jo vertybių poveikio, ir tada išsivaduosi nuo šios įtakos ir tavo taškas širdyje toliau judės tikslo link.
Tu tarytum atneši ir perduodi save grupei. Tačiau iš tikro kiekvieną ten įmetė iš viršaus – tarytum sėklos lašą į gimdą, ir ką gi šis pats gali apie tai žinoti? Jis pats nieko nesirenka, viską lemia viršuje, tėvas ir mama, Aba ve-Ima, kurie atsakingi už tai, kad išsivystytum kaip žmogus. Todėl jie atveda tave į grupę.
Bet kai tave ten atves, ši grupė turi būti pasiruošusi padėti tau neutralizuoti visus išorinius poveikius. Jeigu mėgsti mokslą, tyrinėjimus, tai tau reikia suteikti tokias žinias, kurios neutralizuotų šį materialų norą.
Todėl mūsų darbas grupėje, įtraukiant naujus narius, – išvaduoti tašką širdyje nuo išorinio šio pasaulio poveikio su visomis jo trumpalaikėmis vertybėmis ir mokslo autoritetais, sukuriant jam neutralią aplinką. Žmogui turi būti paaiškinta iš visuotinės, integralios sistemos pozicijų taip, kad viskas prisijungtų prie tos sistemos, kurioje mokomės ir dirbame.
Juk šiam dvasinės sėklos lašui reikia būti laisvam, kad jis galėtų pasirinkti ir įsitvirtinti naujoje aplinkoje. Iš esmės žmogus gauna šį lašą ir turi pats jį pasodinti gimdoje, grupėje. Jis pats yra atsakingas už savo sėklos absorbciją: kaip ji prigis grupės viduje. Norint jam suteikti tokią galimybę, reikia jį visapusiškai palaikyti. Čia labai svarbi aplinkos, šeimos įtaka.
Iš 2013 m. gegužės 19 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį
Daugiau šia tema skaitykite:
Žmogui – tai, kas svarbiausia, gyvūnui – kas gyvybiškai būtina