Baal Sulamas „Taika pasaulyje“ rašo: Mumyse esančios didžiulės betvarkės šaknis yra ne kas kita, kaip išskirtinumo savybė, kurią stipresnę ar silpnesnę turi kiekvienas. Šią savybę gauname tiesiai iš Kūrėjo, kuris yra visų kūrinių šaknis.
Turint tai omenyje, kai išskirtinumo savybė nusėdo į mūsų ankštą egoizmą, ji pradėjo veikti griaunamai, o galiausiai virto visų pasaulyje vykstančių ir vyksiančių griūčių šaltiniu.
Kol kiekvienas iki galo nesuvoks savo išskirtinumo, kurį lemia jo asmeninė prigimtis, nepajudėsime iš vietos. Kiekvienas turi visiškai aiškiai pamatyti tikrąjį savo egoizmo vaizdą. Dabartinėje materialioje pakopoje, šiame pasaulyje, kokį jį beįsivaizduočiau, visų pirma privalau suvokti pagrindą – kaip smarkiai aš trokštu viskuo pasinaudoti.
Galiausiai suprasiu, kad esu sau svarbiausias, todėl galiu atsisakyti visko, padaryti bet ką su bet kuo dėl kruopelytės savo malonumo. Jeigu gilinsiuosi į savo svarstymus, pamatysiu, kad man nerūpi niekas, išskyrus mane patį, ir viso pasaulio kančios nenusvers mano noro gauti lašelį malonumo, tegul sau kenčia ar dega nors ir amžinybę!
Kol žmogus šito savyje neaptiko – jis savęs nepažįsta. Tai ir yra asmeninio išskirtinumo savybės suvokimas – blogio suvokimas.
Ego atskleisti labai sunku. Net jeigu savo blogį suprantu – vis tiek negaliu su tuo sutikti. Blogio pradas neleidžia man akivaizdžiai pamatyti ir pajausti savo esmę, savo išskirtinį egoizmą, dėl kurio mano Aš uždengia visą pasaulio vaizdą, nepalikdamas vietos niekam kitam. Visi kiti man tiesiog neegzistuoja, aš nepajėgiu jų paisyti. Jie yra už mano suvokimo ribų. Šito suvokimas yra būtinas žingsnis, siekiant išsitaisyti.
Klausimas: Kodėl egoizmas slepia nuo mūsų teisybę?
Atsakymas: Tai natūrali apsauginė reakcija. Jis nenori, kad kentėčiau. Juk jeigu pamatysiu visą savo blogį, tai tuojau pat užsimanysiu jo atsikratyti. Todėl ego tiesą slepia: šiek tiek atskleidžia ir vėl užmeta uždangą. Tai reikalinga, kad gilinčiausi vis labiau iki pat maksimalaus suvokimo. Tada būsiu pasiruošęs Šviesos pagalbai.
O iki tol aš dar nesu subrendęs, neištversiu noro išsitaisyti, spruksiu lemiamu momentu. Jeigu egoizmas nešvelnins nemalonių pojūčių, kylančių man susiduriant su savo egoistine esme, aš nepajėgsiu tęsti.
Štai todėl suvokimas užplūsta bangomis: tik ką stebėjausi, koks galiu būti blogas, bet uždanga krenta – ir aš vėl pagaunu save galvojant: „O kad jis numirtų. Kam jis man reikalingas? Tik trukdo…“ Tada vėl mane sukrečia mano niekingumas, o po akimirkos iš naujo apie jį pamirštu.
Apskritai, kiekviena savybė veikia poroje su savo priešingybe. Kitaip negalėčiau suvokti viso gylio.
Bet kuriuo atveju aš nepažįstu savo blogio, jeigu nesiekiu gėrio. Tokia yra universali visoms būsenoms taisyklė. Aš siekiu gėrio, davimo savybės, draugų, didingo tikslo – tik į priekį, nesidairau į šonus. Tada vietoje gėrio pakeliui randu vienatvę, betvarkę, griūtis.
Pasakyta: „Daryk viską, ką tik pajėgi“. Tai reiškia: „būk geras“, siek tikslo, būk atkaklus, nesustok. Pakeliui tu įgausi proto-išminties, bet svarbiausiai eik pirmyn, veik.
Klausimas: Ar galima iš anksto pasiruošti blogio suvokimui, kad nedelsdamas pereitum į ištaisymą?
Atsakymas: Ne, mes savęs blogiui neruošiame.
Vienas žmogus, dirbęs cirke, pasakojo, kad akrobatai laikosi tokios taisyklės: prieš pradėdamas patikrink, kur (jeigu ką) nukrisi. Tada iš anksto žinai, kad krisi į konkrečią vietą tam tikra poza.
Taigi, ir dvasiniame pasaulyje yra analogiškas pasiruošimas. Bet mes dirbame ne tam, kad nukristume. Mes visada judame pirmyn. Be abejo, turime pasiruošti užnugarį, bet mūsų lūkesčiai nukreipti į tikslą, mes nesiruošiame atsitraukti, atšokti ar grįžti.
Iš 2013 m. liepos 28 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“
Daugiau šia tema skaitykite:
Baal Sulamas „Taika pasaulyje“ rašo: Mumyse esančios didžiulės betvarkės šaknis yra ne kas kita, kaip išskirtinumo savybė, kurią stipresnę ar silpnesnę turi kiekvienas. Šią savybę gauname tiesiai iš Kūrėjo, kuris yra visų kūrinių šaknis.
Turint tai omenyje, kai išskirtinumo savybė nusėdo į mūsų ankštą egoizmą, ji pradėjo veikti griaunamai, o galiausiai virto visų pasaulyje vystančių ir vyksiančių griūčių šaltiniu.
Kol kiekvienas iki galo nesuvoks savo išskirtinumo, kurį lemia jo asmeninė prigimtis, nepajudėsime iš vietos. Kiekvienas turi visiškai aiškiai pamatyti tikrąjį savo egoizmo vaizdą. Dabartinėje materialioje pakopoje, šiame pasaulyje, kokį jį beįsivaizduočiau, visų pirma privalau suvokti pagrindą – kaip smarkiai aš trokštu viskuo pasinaudoti.
Galiausiai suprasiu, kad esu sau svarbiausias, todėl galiu atsisakyti visko, padaryti bet ką su bet kuo dėl kruopelytės savo malonumo. Jeigu gilinsiuosi į savo svarstymus, pamatysiu, kad man nerūpi niekas, išskyrus mane patį, ir viso pasaulio kančios nenusvers mano noro gauti lašelį malonumo, tegul sau kenčia ar dega nors ir amžinybę!
Kol žmogus šito savyje neaptiko – jis savęs nepažįsta. Tai ir yra asmeninio išskirtinumo savybės suvokimas – blogio suvokimas.
Ego atskleisti labai sunku. Net jeigu savo blogį suprantu – vis tiek negaliu su tuo sutikti. Blogio pradas neleidžia man akivaizdžiai pamatyti ir pajausti savo esmę, savo išskirtinį egoizmą, dėl kurio mano Aš uždengia visą pasaulio vaizdą, nepalikdamas vietos niekam kitam. Visi kiti man tiesiog neegzistuoja, aš nepajėgiu jų paisyti. Jie yra už mano suvokimo ribų. Šito suvokimas yra būtinas žingsnis, siekiant išsitaisyti.
Klausimas: Kodėl egoizmas slepia nuo mūsų teisybę?
Atsakymas: Tai natūrali apsauginė reakcija. Jis nenori, kad kentėčiau. Juk jeigu pamatysiu visą savo blogį, tai tuojau pat užsimanysiu jo atsikratyti. Todėl ego tiesą slepia: šiek tiek atskleidžia ir vėl užmeta uždangą. Tai reikalinga, kad gilinčiausi vis labiau iki pat maksimalaus suvokimo. Tada būsiu pasiruošęs Šviesos pagalbai.
O iki tol aš dar nesu subrendęs, neištversiu noro išsitaisyti, spruksiu lemiamu momentu. Jeigu egoizmas nešvelnins nemalonių pojūčių, kylančių man susiduriant su savo egoistine esme, aš nepajėgsiu tęsti.
Štai todėl suvokimas užplūsta bangomis: tik ką stebėjausi, koks galiu būti blogas, bet uždanga krenta – ir aš vėl pagaunu save galvojant: „O kad jis numirtų. Kam jis man reikalingas? Tik trukdo…“ Tada vėl mane sukrečia mano niekingumas, o po akimirkos iš naujo apie jį pamirštu.
Apskritai, kiekviena savybė veikia poroje su savo priešingybe. Kitaip negalėčiau suvokti viso gylio.
Bet kuriuo atveju aš nepažįstu savo blogio, jeigu nesiekiu gėrio. Tokia yra universali visoms būsenoms taisyklė. Aš siekiu gėrio, davimo savybės, draugų, didingo tikslo – tik į priekį, nesidairau į šonus. Tada vietoje gėrio pakeliui randu vienatvę, betvarkę, griūtis.
Pasakyta: „Daryk viską, ką tik pajėgi“. Tai reiškia: „būk geras“, siek tikslo, būk atkaklus, nesustok. Pakeliui tu įgausi proto-išminties, bet svarbiausiai eik pirmyn, veik.
Klausimas: Ar galima iš anksto pasiruošti blogio suvokimui, kad nedelsdamas pereitum į ištaisymą?
Atsakymas: Ne, mes savęs blogiui neruošiame.
Vienas žmogus, dirbęs cirke, pasakojo, kad akrobatai laikosi tokios taisyklės: prieš pradėdamas patikrink, kur (jeigu ką) nukrisi. Tada iš anksto žinai, kad krisi į konkrečią vietą tam tikra poza.
Taigi, ir dvasiniame pasaulyje yra analogiškas pasiruošimas. Bet mes dirbame ne tam, kad nukristume. Mes visada judame pirmyn. Be abejo, turime pasiruošti užnugarį, bet mūsų lūkesčiai nukreipti į tikslą, mes nesiruošiame atsitraukti, atšokti ar grįžti.
Iš 2013 m. liepos 28 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“