Mokytojas Kukas, „Izraelio paskirtis ir jo tautinė specifika“: Visuotinė meilė – tai aiškesnis pojūtis, grindžiamas jutiminiu suvokimu. Tačiau įgyvendinti ją turime pagal jos savybes. Žmogus turi ruoštis šiam tikslui, kad taptų bendro gyvenimo dalimi, ir čia slypi visa asmeninės dorovės prasmė.
Meilė artimui – taisyklė, apimanti visą žmogaus veiklą. Kitaip tariant, neverta atlikti kokio nors veiksmo, jei jis nekyla iš blyksnio, meilės pagausėjimo. Juk antraip šis veiksmas nesutampa su Kūrėjo programa ir galiausiai neišvengiamai lems blogą rezultatą. Būtent taip tikrinami mūsų sumanymai: jei jie nukreipti į meilę artimui, atneš sėkmę, o jeigu ne – sėkmės nebus.
Bet kaip tai paaiškinti žmonėms? Apie tai išgirdę, jie pasakys: „Mums nereikalinga jūsų dorovė. Leiskite gyventi ir mėgautis gyvenimu. Viso gero.“
Ir vis dėl to turime ieškoti kelių į jų širdis. Ne dėl to, kad „apdovanotume“ juos meile, o kad taip pasiektume meilę Kūrėjui. Aš išmoksiu mylėti Kūrėją, tik jei pirmiau išmoksiu mylėti Jo kūrinius. Tik dėl galutinio tikslo – meilės Kūrėjui – naudoju visą pasaulį.
Atrodytų, kokia gi čia meilė kūriniams, jei aš tiesiog juos naudoju? Ir vis dėl to taip ir yra: aš iš tikrųjų juos myliu, nes tik jiems padedant pasiekiu meilę Kūrėjui. Priemonė man įgyja lygiai tokią pačią svarbą kaip ir tikslas.
Pats egoizmas – didžiulis, milžiniškas – kužda, kad man reikia pakilti virš jo, nes tada išpešiu kažką dar vertingesnio. Vadinasi, tapdami didžiausiais egoistais, mes suprantame, kaip panaudoti savo egoizmą naujai, efektyviau, mėgaujantis jau ne jame, o aukščiau jo. Tada tapsiu kaip Kūrėjas.
Būtent toks ir yra racionalus skaičiavimas, neturintis iliuzijų. Aš ketinu naudoti šiam reikalui visą tikrovę, įskaitant ir Kūrėją. Juk nepasiekęs šios Faraono pakopos nepasistūmėsiu pirmyn. Man būtina viską pajausti, išgyventi, bet pasitelkus tikrą analizę, o ne miglotas chimeras. Aš einu sąmoningai, atlikdamas tikslius judesius ir nenukrypdamas nuo vektoriaus, nukreipto į tikslą.
Apie tai yra pasakyta: „Žmogus turi vadovautis tuo, ką mato“. Prie kiekvienos gairės aš prieinu su asmeninių savybių rinkiniu ir man visiškai nereikia jų atsikratyti. Neturiu nieko, išskyrus egoizmą: jis skatina mane prisijungti prie grupės, paklusti draugams, įsijungti į juos, eiti pas Kūrėją ir kreiptis į plačiąją visuomenę. Visus mano žingsnius sąlygoja egoizmas. Ir staiga suvokiu, kad nuo šiol naudotis juo reikia kitaip – ne iš vidaus, o iš viršaus, esant aukščiau jo.
Kaip to pasiekti? Kaip gauti naudą iš svarbiausio naudos gavėjo? – Tik padedant supančiajai Šviesai. Tegul ji ateina ir suteikia man galimybę pakilti aukščiau egoizmo. Aš daugiau nenoriu juo ribotis, nes jau suprantu: jo „grobis“ smulkus. Jis suteikia man tik šį pasaulį, o aš noriu daugiau…
Žvelgdamas į dabartinį save matau „gyvūną“, kuris mėgaujasi maistu, seksu, šeima, ramybe, patogumais, pinigais, valdžia, garbe, žiniomis. Tačiau stovėdamas ant egoizmo, viršijančio „gyvūninį“ lygmenį, pakopos klausiu: ar verta pakilti dar aukščiau? Ir tada priimu metodiką, leidžiančią atlikti šį pakilimą. Taigi mane stumia dar didesnis egoizmas, pranokstantis visus ankstesnius norus. Aš pakylu virš jų.
Tik taip ir galima išaugti – ne neutralizuojant savo ego, o protingai jį išnaudojant. Visa vystymosi eiga nukreipta į tai, kad padarytų iš mūsų vis didesnius egoistus – bet protingus, o ne primityvius. Kiti pasiruošę tenkintis mažu: duok žmogui milijoną dolerių ir atsikratęs kasdienių rūpesčių jis palaimingai užsidengs akis. Bet man to nepakanka, man reikia valdyti pasaulius. Panašiai kaip Faraonas pareiškiu: „Kas toks yra Kūrėjas, kad aš Jo klausyčiau? Tai jau ne, aš pats viešpatausiu!“ Štai kokį egoizmą rasiu savyje, jei tik nesustosiu pusiaukelėj.
Bet ši tiesa atskleidžiama tik žmonėms su tašku širdyje, turintiems dvasinį potencialą – atskleidžiama palaipsniui, pagal vystymosi greitį.
Klausimas: Kaip man to siekiant išvengti klaidų ir nepasinerti visa galva į egoizmą? Kaip žinoti, kad laikausi tinkamo kurso?
Atsakymas: Jei tu su mumis susijęs, tai eini teisingai. Tikrumas įmanomas, tik jei esi teisingose rankose ir nori jose būti. Kitų variantų nėra.
Problema yra ne silpnumas, ne supratimo stoka, o kitų požiūrių priemaišos. Žmogus nėra pats sau kliūtis, bet jei jis užsikrečia išoriniais „virusais“, sėkmės nebus.
Daugiau šia tema skaitykite:
Traukinys važiuoja į kūrinio tikslą su visais sustojimais
Iš tamsos karalystės – į realų pasaulį